Paskutinė Jargono kova (FIN)

PASIKEITIMAI

- Regis, mes išsiaiškinome, kad mūsų bernelis nėra aiškiaregys? – Tomis Venzas dėliojo kortas į nedidelę piramidę, stengdamasis sulipdyti vieną iš atramų. – Kaip jam iš viso dingtelėjo mintis brautis pro tarnybinį įėjimą?
- Tai dėl skaičiaus, - atsiliepė Nestoras, kuris kaip tik plikė arbatą, kruopščiai sudėjęs arbatžoles į metalinį tinklelį. – Dvidešimt vienoje vietoje – čia aš ir be regėjimo būčiau suabejojęs.
- Nestorai, ir tu man sakai tai dabar?
- Aš tokio regėjimo nemačiau, prisiekiu...
- Bet pagalvojai! - supykęs Venzas rankove nužėrė kortas nuo stalo ir atsistojo, nužvelgdamas aiškiaregį ir savo pagalbininkus, atlydėjusius jį į Nestoro butą. – Jeigu pagalvojai – kodėl to nepasakei organizatoriams, Demera?!
- Todėl, kad DABAR apie tai pagalvojau, Tomi! Tada mes apie egzorcizmą kalbėjomės, Jogneris vis krušo man smegenis su savo apeigomis! Norėjo Jargoną pagavęs rankutėmis su savo žmonėmis susikibti, kažkokią dvasinę peklą pageneruoti. Ką gi – pageneravo...
- O kur tu pats buvai dingęs?
Nestoras pamojavo jam vaistų pakeliu.
- Geriu čia visokius nuodus, - subambėjo. – Jeigu tėtušis tave siuntė su konkrečiais tikslais, geriau sakyk, nebegaišk laiko. Ketinu išgerti viralą ir griūti pamiegoti.
Venzas žiūrėjo neslėpdamas įtarimo. Netgi vaistų pakuotes kruopščiai patikrino.
- Man reikės naujo žmogaus su konkrečia data, - pasakė pagaliau. – Geriau šį kartą tegu būna ne toks ambicingas ir turtingas. Parink ką nors lengvesnio. Šioje apylinkėje, jeigu nesunku.
- Gerai, - linktelėjo Demera. – Paskambinsiu, kai tik turėsiu.
- Ir dar, - Tomis numetė ant stalo vaistų pakelį, praradęs susidomėjimą juo, - patikrink, ar tėtušiui iš tiesų liko tik dvi dienos. Gal ateitis vėl pasikeitė, kaip tu mėgsti sakyti...

---

Kivą nugąsdino jo išvaizda, kuomet atsirado celiare, visas kruvinas nuo galvos iki kojų, be dviejų pirštų ir dar bandantis nusijuokti.
- Jargonai...
- Greičiau, - nusispjovė jis krauju, - velniškai skauda...
Kiva pripuolė prie jo, spausdama delnus prie sutepto veido. Jargonas suriko, kuomet pajuto ataugančius pirštus. Nimfa gal ir gydanti, tačiau ne pačiu švelniausiu būdu. Skausmą nuėmė tik viską atlikusi. Jis susmuko paslikas, nebevaliodamas pajudėti.
- Pašos darbas?
- Jie ten visi šaudė, - vyptelėjo Jargonas. – Net nesvarbu, laikas jiems buvo išeiti, ar dar ne. Man jau bloga nuo viso šito, Kiva. Tikrai bloga.
Ji glostė jo veidą delnais, nežinodama ką pasakyti.
- Tavo siūlyta bobutė užsiundo ant manęs kovinį šunį, - sumurmėjo Jargonas, - maži vaikai sulipa į medžius ir pyškina iš laidynių, prašydamiesi kulkos į kaktą. O dabar dar Paša su kulkosvaidžiu, nuo kurio supuvusiame sandėlyje beveik nėra kur pasislėpti!
- Bet tu jį užmušei...
Jargonas nieko jai neatsakė. Žiūrėdamas į lubas atsiduso ir staiga priglaudė sau prie smilkinio sušiktą revolverį.
- Ne!.. – tesuspėjo klyktelėti pakraupusi Kiva.

- Pavargau, - sumurmėjo Jargonas, žiūrėdamas į ją ir savo nejudantį kūną. – Man reikia pamiegoti.
- Idiotas! – ji pakilo virpėdama iš įtūžio. – Čia mūsų celiaras, Jargonai! O tu taškaisi savo lavonais lyg koks... lyg...
- Labanakt, - pasakė jis ir jau norėjo traukti į lovą. Tačiau nespėjo nė trijų žingsnių žengti – celiare staiga plykstelėjo akinamai balta šviesa, užgožusi bet kokį vaizdą, tuo pačiu pripildžiusi patalpą  grėsmingos energijos.
Kiva suklupo, pasitikdama Šeimininką, atvykusį ne tiek netikėtai, kiek neįprastoje vietoje. Paprastai Jis pasitikdavo ją celėje su vienišu langu.
Jargonas žvelgė pavargusiu žvilgsniu, svyruodamas ir abejodamas, ar verta sekti nimfos pavyzdžiu.
- SVEIKI, VAIKAI, - išgirdo jiedu Šeimininko balsą. – SVEIKAS GYVAS, JARGONAI.

---

Izaokas Krydas jau nuo ankstyvo ryto sulaukė keisto skambučio. Kalbėjo nepažįstamas vyriškis. Sprendžiant iš balso – perpus jaunesnis už jį patį.
Pats Krydas laukė ateinančio šešiasdešimt penktojo gimtadienio. Tiesą sakant, šis laukimas jau kurį laiką nebeteikė didelio džiaugsmo. Na taip – suvažiuodavo jo visi keturi vaikai su šeimomis, atsiveždavo devynis anūkus, atrioglindavo buvę bendradarbiai iš abiejų buvusių darboviečių, keli kaimynai, dargi buvusi meilužė apsimesdavo sena gera pažįstama...
Tačiau viskas buvo nebe taip, kaip anksčiau. Vyriausioji dukra kaskart jam prikišdavo, kad Izaokas vis daugiau bamba nei įprastai ir kaskart vis dėl menkesnių priežasčių. Sūnus vieną kartą išdrįso pareikšti, jog senis pastebimai sukvailėjo, o vaikaičiai daugiau bendravo vienas su kitu, nusitvėrę naujausius mobiliuosius telefonus bei kompiuterį antrame aukšte.
Ir kiekvieną kartą atsirasdavo iš kažkur kažkoks keistas žodelis, sugebėdavęs šventę paversti prarūgusių veidų fiesta. Izaokas stebėdavosi, kad tie žmonės labai jau keistai reaguoja, tačiau ir pats nežinojo, kurį pasakytą žodį reikėtų kaltinti. Jie jam visi daugmaž atrodydavo geri ir vietoje. Nejaugi tai jo paties smegenys krečia pokštus?
Gimtadieniai tapo nebe tokie laukiami. Tačiau vis dar būdavo...

- Pone Krydai, - šnabždėjo balsas iš telefono, - mes žinome, kad į jūsų namus netrukus užsuks Jargonas ir norime pasiūlyti jums savo paslaugas.
- Jūs apsirūkęs? – karktelėjo Izaokas.
- Viskas labai rimta, pone Krydai. Po keturių valandų Jargonas atsiras prie jūsų durų. Mes galime apsaugoti jus nuo jo...
- Jeigu jis ir atsiras, vietiniai tarpininkai man nereikalingi, - senis išjungė telefoną ir įstatė į laikiklį krautis.
- Na ir žmonės šiais laikais, - sumurmėjo sau. – Pirk Jargono marškinėlius, pirk apsaugą nuo jo...
- Kas ten skambino? – suriko žmona iš svetainės.
- Ai... Kažkokie advokatai. Ne ten pataikė, - atsakė Izaokas panašiu riksmu.
Jiedu su žmona senokai nebevartojo meilių žodelių. Gyvenimo paįvairinimui.

---

- Nutraukė pokalbį, - Tomis atsisuko į Nestorą. – Ką čia man suradai?
- Prašei žmogaus, kurio laikas praeina, - sumurmėjo šis. – Nežiūrėjau, ar jis sutiks su tavo pasiūlymu.
- Eik tu šikt, Demera, - ramiai pasakė Tomis, rinkdamas kitą numerį.

Aiškiaregys niekaip negalėjo susikaupti. Regis, kuo toliau, tuo didesnė netvarka siautė jo mintyse. Antra vertus, kuo toliau, tuo labiau stiprėjo nuojauta, kad greitai įvyks kažkas labai nemalonaus. Užmerkęs akis jis regėjo žmonių kūnus, girdėjo užtaisomo šautuvo garsą.
Kur tai vyks?
Ne, neaišku...
Kada tai vyks?
Greitai. Labai labai greitai.
Demera spaudė savo mintis, stengdamasis praregėti daugiau, tačiau šios priešinosi, rodydamos visai nereikšmingas detales. Kaipgi apie tai pranešti Tomiui, jeigu jis pats nesuvokia regėjimo esmės?
Guli negyvėliai, kiekvieno kaktoje po kruviną skylę. Rankos atmestos, veiduose – įvairiausios išraiškos. Regis, tolumoje girdėjo policijos sirenas? O gal tai tikros sirenos, kurios šiame mieste įjungiamos pakankamai dažnai?
Kažkas blykstelėjo tarp lavonų. Demera nukreipė visą savo dėmesį į tą vietą, stengdamasis priartėti.
Tai rankinis laikrodis! Vis dar tiksintis, pusė jo stiklo sutepta. Rodyklės niekaip nenurimo vietoje, besistengdamos neparodyti jam tikslaus laiko. Tačiau jis įsidėmėjo intervalą – tarp trečios ir penktos valandos.
- Ryškumo, ryškumo! – sumurmėjo Demera.
Vaizdas iš tiesų paryškėjo. Dabar jis atkreipė dėmesį į laikrodžio stiklą, kuriame kažkas atsispindėjo. Bent jau švariojoje dalyje.
Jargonas?..
Demera sutelkė visą įmanomą dėmesį, beveik sulindo į vaizdą, stengdamasis praregėti.

- Tau viskas gerai? – paklausė Tomis, įsidėdamas telefoną į kišenę. – Demera!
Aiškiaregis neatsiliepė. Jo veidas blizgėjo nuo prakaito ir įtampos. Tomis priėjo ir palietė šio petį. Staiga vos nestryktelėjo atbulas – Nestoras taip suriko, kad būtų ir mirusį prikėlęs.
- Prisižaidėm! – sukriokė jis, parpuldamas nuo sofos ant stalo, nužerdamas visus vaistų pakelius ant žemės, - viskas, Tomi, nieko nebeišeis! Prisižaidėm! Jargonas! Ne, jau nebe Jargonas... Visai kitoks, visai...
- Kokį šūdą čia mali?! – riktelėjo Tomis, kurį gerokai išgąsdino toks nenuspėjamas Demeros išpuolis. – Ką susapnavai?
- Jis... jau nebe jis, Tomi, jau galas... labai greitai, labai!.. – vapėjo Nestoras, prakaituodamas beveik dar daugiau nei prieš tai. – Jargonas jau nebe tas! Mums galas, supranti?!
Tomis nelaukė, kol paklaikęs aiškiaregys ims kibti prie jo švarko. Atsivėdėjęs jis smogė šiam į kaktą, susitrenkdamas kumštį, tačiau visgi „išjungdamas“ pakvaišėlį.
- Važiuosim pas tėtuką, - burbtelėjo labiau sau, purtydamas ranką. – Ten ir papasakosi.

---

- AŠ PERGALVOJAU TAI, KĄ MAN SAKEI, - pasakė Šeimininkas Kivai. – JARGONAS IŠ TIESŲ PASIEKĖ SAVO GALIMYBIŲ RIBAS IR ŠIAM DARBUI NEBETINKA. TAČIAU JIS PUIKIAI PASITARNAVO. PAGAL JO PAVYZDĮ AŠ SUKURSIU KITĄ. LABIAU PRISITAIKIUSĮ, LABIAU EFEKTYVŲ...
- Tačiau Jargonas... – Kiva pajuto užplūstantį siaubą, - kas gi nutiks Jargonui?
- JIS BUS SUNAIKINTAS.
Nimfa pakilo, staiga pajutusi, kad nebegali klūpoti. Visas jos pasaulėlis, šis celiaras, staiga pasidarė klaustrofobiškai mažas, bespalvis.
- Sunaikintas?...
- AŠ JĮ SUKŪRIAU, - išgirdo balsą, - AŠ JĮ IR SUNAIKINSIU. ANTRA VERTUS, JARGONAS UŽSIAUGINO SAVO ESYBĘ PO ŠIUO APVALKALU. JOS AŠ NETURIU TEISĖS SUNAIKINTI, TODĖL LEISIU JAI IŠEITI.

Jargonas stovėjo nejudėdamas, žiūrėdamas čia į Šeimininką, čia į Kivą. Jis atrodė sutrikęs, šiek tiek liūdnas.
- Tada pribaik ir mane, - prakošė nimfa pro sukąstus dantis.
- SAVAIME SUPRANTAMA. VIETOJE TAVĘS BUS KITA KIVA. TU NEIŠTVERTUM SU NAUJUOJU JARGONU, MIELOJI.
- Ar po visko mes... būsime kartu?
Šeimininkas akimirką tylėjo.
- TOKIA TIKIMYBĖ LABAI MAŽA, - pasakė jis. – PERSIKŪNIJIMO METU JŪSŲ ATMINTIS BUS NUSLOPINTA IKI KITOS MIRTIES. NET JEIGU IR SUSITIKSITE, GREIČIAUSIAI NEPAŽINSITE VIENAS KITO.
Mergina užsimerkė.
- JAU METAS, KIVA.
- Palauk! – staiga suriko ji, žengdama link Jargono, tiesdama jam ranką, kad galėtų bent paskutinį kartą paliesti.
Tačiau tai nenutiko. Nimfa sutirpo ore greičiau, nei Jargonas pajuto jos pirštus.
- Šunsnukis... – iškošė jis Šeimininkui. – Tu juk gali padaryti, kad mes neprarastume atminties, tu, sukruštas...
- BET TUOMET TU NETURĖTUM GALIMYBĖS RINKTIS, - pasakė balsas. – JAU METAS, JARGONAI.

Celiaras tapo tuščias.
Tik Šeimininko šviesa žaidė tarp kolonų ir bareljefų.

---

- Ką tu pamatei? – paklausė „tėtušiu“ pravardžiuojamas Vincentas, palinkdamas virš stalo, kur Nestoras Demera kažką rašė ant popieriaus lapo. – Demera, aš reikalauju atsakymo!
Aiškiaregys vis dar buvo kaip nesavas, tarsi vis dar kažką regėtų savo vidiniame pasaulyje ir tuo pačiu dalyvautų tikrame gyvenime. Niekas nesuprato, ką jis rašo, nors rašmenys buvo lotyniški. Žodžiai išliko visiškai nesuprantami.
- Jargonas pakeistas, - sumurmėjo jis. – Ankstesniojo žaidimo taisyklės nebetenka galios, pone Vincentai. Tas Jargonas, kuris čionai ateis, nebelauks atsakymo. Arba jūs imsite akmenį, arba jis užbaigs reikalą savaip.
- O ar ne visados jis taip darydavo? - atkirto Vincentas. – Kas čia naujo?
- Jargonas pasikeitęs, - pakartojo Nestoras, nenustodamas rašyti. – Jeigu pastebės ginklus, jis nesiūlys akmens iš viso. Žudys be perspėjimo.
- Kodėl anksčiau to nesakei? – piktai paklausė Tomis, iki šiol sukęs ratus aplink fotelį.
- Mano vizija iki šiol buvo labai neaiški, - Nestoras numetė rašiklį ir ėmė lankstyti popierių. – Be to, aš nežinojau tikslaus laiko... Vokų! Man reikia dviejų pašto vokų!
- Kam tu rašai? – įtariai paklausė Tomis.
Nestoras nekantriai treptelėjo koja, sekamas kiek paniurusio Vincento žvilgsnio.
- Tai mūsų išsigelbėjimas, - sumelavo jis. – Galbūt... jeigu dar ne per vėlu.
- Duok jam vokus, - mostelėjo Vincentas Tomiui.
Šis nuėjo prie sekretero ir ištraukė kelis. Nestoras pasičiupo juos kaip didžiausią brangenybę, sugrūdo popieriaus lapus ir drebančiais pirštais ėmė užrašinėti adresus. Atgalinio jis nesivargino rašyti.
- Alžyras? – nusistebėjo Tomis, stebėdamas šiam per petį. – Ir Suomija?.. Dėl Dievo meilės, ką tai turi bendro su Jargonu?!
- Dar neturi, - Demera ėmė laižyti vokus, ketindamas juos užklijuoti. – Kai jie bus išsiųsti, turės. Reikia tą padaryti kuo greičiau.
Vincentas šūktelėjo vienam iš savo žmonių. Paėmęs vokus iš aiškiaregio rankų, jis liepė vyrukui bėgti į paštą ir pasirūpinti, kad jiedu iškeliautų.
- Tavo laimė, kad tai kainuoja centus, - purkštelėjo įpykęs Tomis Venzas. – Sakei, kad jau žinai laiką. Kada tai bus?
- Labai greitai, - šyptelėjo pavargęs Nestoras. – Tiesą sakant, dabar.
- Ką?!
- Judu prisižaidėt, - sumurmėjo aiškiaregis, - o aš, kaip didžiausias kvailys, padėjau...

Pasigirdo beldimas į duris. Tomis stryktelėjo lyg įelektrintas, išsitraukdamas ginklą.
- Jūsų vietoje aš klaupčiausi ir išsižiočiau, - pasakė Demera. – Jis jau čia. Atėjo jūsų, pone Vincentai.
- Betgi man dar liko visa para! – suriko tėtušis, verdamas aiškiaregį žvilgsniu kiaurai. – Tu mane išdavei!
- Aš tavęs neišdaviau. Tiesiog šis, pasikeitęs Jargonas, savo darbą dirba greičiau už pirmąjį. Jis pasivijo savo grafiką ir nori jį trumpam aplenkti, - kalbėjo Nestoras, kildamas nuo krėslo ir ieškodamas kažko marškinių kišenėje.
- Man atrodo kitaip, - Tomis nutvėrė aiškiaregį už gerklės, apsukdamas jį ir laikydamas tarp savęs ir durų, kur beldimas tik stiprėjo. – Aš visgi išbandysiu sėkmę, suknistas išdavike!

Trečią kartą vietoje beldimo jie išgirdo siaubingą tratėjimą. Durų vyriai išlėkė su skiedromis, pačios durys dar kiek laikėsi, tačiau netrukus griuvo vidun. Iš inercijos Tomis paleido šūvį į angą, tačiau ten nieko nebuvo.
- Padariau dėl tavęs ką galėjau, Jargonai... – atsiduso už pakarpos laikomas Nestoras, įsidėdamas burnon savo didžiausią brangenybę.
Kai atsakomieji naujojo Jargono šūviai perskrodė jo kūną, kad pasiektų Tomį, aiškiaregis jau buvo negyvas.

Vincentas rėkdamas ėmė tuštinti dėtuvę, šaudydamas aklai, bet kur, tik ne į tikrąjį taikinį. Akimirką jis netgi pamiršo, kad jo magnetiniame pistolete telpa baigtinis kulkų skaičius. Prisiminė, kai elektromagnetas ėmė dūgzti tuščiai. Tada išsigando.
Tikėjosi pamatyti jį, žengiantį per išverstas duris.

„Pone Vincentai, aš atnešiau jums mirties akmenį... “
„Taip, prašyčiau... “

Niekas nesirodė.

„Pone Vincentai, jūsų laikas jau atėjo... “
„Taip, žinau, duok man sukruštą mirties akmenį! ”

Regis, už durų buvo tuščia. Vincentas atsargiai pasilenkė Tomio pistoleto.
Driokstelėjus šūviui, senis krūptelėjo visu kūnu ir išsitiesė šalia dviejų lavonų. Jo pakaušis buvo išdraskytas.

Naujasis Jargonas abejingai peržengė senio kūną, užtaisinėdamas savo ginklą. Jis šiek tiek priminė senąjį. Beveik to paties sudėjimo, netgi veidas panašus. Šiek tiek skyrėsi šukuosena. Tačiau nė kiek nepanašėjo žvilgsnis. Šio buvo visiškai šaltas, nepaprastai guvus ir skvarbus.

Apsidairęs, ar nepaliko daugiau gyvų, jis išnyko. Grafikas jau buvo pasivytas. Netgi viršytas. Vadinasi, metas pas savo nimfą, kuri nuobodžiauja celiare, neturėdama ką veikti. Šeimininkas žadėjo, kad ji jam gali suteikti nepakartojamą malonumą ir Jargonas ketino tuo įsitikinti.

---
---

Saba nerimo visą naktį lyg višta ant kiaušinių. Jos duktė Tiba turėjo gimdyti, tačiau jau kiek laiko kūdikis laikėsi įsitvėręs įsčių, neketindamas išvysti dienos šviesos. Ir štai – ji nusisuko vos valandai nusnūsti, o šis tik šast – be jokio įspėjimo, motina net nesuspėjo pribuvėjos pasikviesti.
Visgi Tiba jautėsi puikiai, mergaitė prie jos krūtinės irgi knirkė sveikutėlė, įsitvėrusi mažučiais piršteliais motinos nykščio.
Tik Alhasanas neatrodė itin laimingas. Žinoma, kurgi bus – dukros čia nebuvo tiek laukiamos, kaip sūnūs.
Tačiau Tiba turėjo kitą nuomonę – motinos instinktą. Šiam buvo tas pats, kas glaudžiasi prie krūties.
- Buvo užsukęs Bilalas, - pasakė Saba, kišdama Tibai už pagalvio dar vieną, kad šiai būtų patogiau sėdėti. – Tau atkeliavo laiškas.
- Man? – nustebo Tiba. – Iš kur?
- Iš Prancūzijos. Turi ten draugų?
- Ne, - nustebo Tiba. – Niekada ten nebuvau.
- Tavo laimė, - Saba ištraukė voką iš kišenės ir pakišo dukrai po antklode. – Aš jį perskaičiau, kad nepadaryčiau klaidos, dukra. Tavo Alhasanas labai pavydus. Saugok nuo jo. Tas laiškas... jis labai keistas, parašytas arabiškai, bet lotyniškomis raidėmis.
Saba paglostė kūdikio galvą.
- Ar Afra gerai jaučiasi? – paklausė.
- Kiva, - pataisė ją duktė. – Pavadinau ją Kiva.
- Keistas vardas, - sumurmėjo motina. – Neturi reikšmės, bet prisiekiu, kažkur jį visai neseniai girdėjau. Kodėl tokį parinkai?
- Man jis tiesiog gražus, - gūžtelėjo pečiais Tiba, gliaudydama laišką po antklode. – Juk gražus, ar ne?
- Keistas, - subambėjo motina, įtariai dairydamasi į duris. – Gal tau atnešti ko nors?
- Nieko, ačiū.
Saba kurį laiką dar grožėjosi anūke, pirštu liesdamas kūdikio nosį ir murmėdama „maža žvaigždelė“. Paskui išėjo, palikusi Tibą skaityti paskutinio Nestoro Demeros testamento.