Balta smilga

Balta smilga, styranti tarp žemės ir dangaus, tempiasi per debesies blakstieną žemyn, kad iš šaltos saulės masyvų išsisunktų medus, toks tyras, baltas, klampinantis lietų savyje ir saldinantis (arba atvirkščiai) bėgimą link meno gyventi (arba ne), kad galėtum sau duoti naują startą į naują savo raudonos gyvybės klaidą. O už kelių horizontų, jei būtų taip, sielvarto lašais balta sniego dykuma per apšarmojusias juodžemio kupras, kaip tik dabar, rėpliotų sužeistų sniegenų padrikai išmėtyti pėdsakai ....

Ir taip pamažu stebint smilgą, ateina vakaras per išeinančią vėtrą, jai įsikibus nelakuotais nagais į senus žibintus, stovinčius prie dar senesnio namo ir savo balzgana šviesa palydinčius snaiges į savo mirtį. Ir jei atidžiai įsižiūrėtum į namo stiklą, ant stalo likusiame arbatos puodelyje pradeda mylėtis mano lūpos su skęstančiais sudžiūvusių vaisių žiedlapiais, patirdamos egzotiškos ramybės euforiją, gimstant pirmutinei, žiemai išlaikyto, graikiško riešuto dydžio, idėjai, kad, lekiant į beprotybę, galima sustoti ir pailsėti ant nugaros užlipdžius graikiškus sparnus. Tada būtų galima kilti į  lubų aukštį, įsikibti žuvėdros iškamšai į plunksną ir pasileisti ieškoti byrančių gintarų iš seno sienos paveikslo, kur jau tik griuvėsiais virto jūros brangakmenių rūmai.

Ar ne per stipriai įtempta balta smilga tarp žemės ir dangaus?

Viskas iliuzija pasiekiama ir ranka nutraukiama. Širdimi neišmatuojama, protu nekenčiama. Įsmigusi balta smilga tarp žemės ir dangaus. Tarp mano 'Labas' ir tavo 'Sudie', tarp žingsnio atgal ir žingsnio į priekį. Tik ji per plona. Ir šalta. Ir neišlaiko tokio svorio. Lėtai dūžtantys stiklai.

Būtų tuščiai šaltas jausmas, jei tuo tikėtum. Būtų tuščiai į visus gimstantis dangaus vienetas, krentantis į žemę mažais druskos gabalais. Nelaiku įsivėlusi ore žmonių stebuklo laukimo nuotaika. Stebėk. Išsijudina betoninė siena. Tarp tylos ir garso. Ir gera, ir bloga. Jiems. Dangui ir žemei. Vienam per šalta, kitai per karšta. Dūsta gėlės ir krenta angelų plunksnos. Artėja šventės.

Ir jei tai skamba šiek tiek kitaip, nei turėtų skambėti, tai tik todėl, kad aš neturiu skardinių būgnelių. Suspaudęs baltą smilga delne, klausau plieninio širdies plakimo. Koks gilus ir baltas puodelio dugnas. Dar viena išdžiūvusi cukrum aplieta jūra.

Tas senukas viršuj atrodo žino daugiau, negu pats žinojimas apie baltą smilgą.