Akmuo kuo aštresnis tuo duria giliau,
O tu tik rėki sau „ką aš darau? “
Tu glostai ją akmeniu vienišu, šaltu,
O ji tiktai tyli lyg prie medžio prikaltum.
Ta širdgėla josios širdį esi Tu
Ir Tu ją badai skausmingu dūriu.
Ant sniego ji guli Tavo subadyta,
Bet kraujo nėra, jos iš vis nematyti.
Ar Tu kankini, ar pati ji save?
Ar kančia mylėt ir nebūt mylima?
Ji miršta iš lėto balto sniego glėby.
Be kraujo, be nieko. Ji miršta savy.