Naktinės stoties šešėlyje

Tiek daug žmonių stotyje. Dieve, kaip mane jie dusina... Netrukus atvažiuos ir paskutinysis šio vakaro vagonas. Tas, kuris atveš mano mažąją princesę. Stotis pamažu tuštėja, visi dingsta iš čia, užsidaro į savo mažus namelius, puoselėtus visą amžinybę. O man gerai ir čia. Šalta, bet vistiek. Dar labiau susiveržiu paltą ir nueinu prie kavos aparato. Trys litai - tai niekas, kai žinai, jog šis puodukas bus vienintelis tavo draugas ilgoje laukimo kelionėje. Atsisėdu ant suoliuko. Ryškus mėnulis šypsosi savo aklomis akimis žiūrėdamas į mane. Pasiimu paskaitinėti laikraštį. Politika, apgavystės, melas, žmogžudystės. Manęs tai neliečia. Pamažu imu nekantrauti. Tavasis traukinys jau netrukus pasirodys. Pakeliu akis aukštyn, mėgindamas oro takais savas mintis perduoti naktinei padangei. Visur aplink tamsa. Mėnulį apgaubė debesys. Tolimi laukimo krantai dabar, man rodės, ėmė dar labiau tolti. Bejėgiškumo jausmas. Toks kartus ir griaužiantis pasamonę. Išsiimu iš kišenės paglamžytą popieriaus lapų krūvelę. Čia tiek daug visko prirašyta... Atverčiu paskutinį lapą. Nieko aplinkui negirdžiu. Apsigobęs tylos šalčiu, nenoromis pažvelgiu į paskutines parašytas eilutes. Netvarkingai išdėliotos, dabar mėlyname rašale jos liejosi mano akyse. Vėsus drebulys ima purtyti mano sušalusį kūną. Akyse tebestovi kątik perskaityti žodžiai, nuo kurių mane ima pykinti. Purvinas traukinys... Vagonas, skęstantis pelkėje... Jos merdinčios akys... Tūkstančiai pamažu tylančių garsų bei tiek pat nakties šaltyje bei tamsoje skęstančių pilkų kūnų... Ne, tai negali būti mano rašyti žodžiai. Savo princesės aš laukiu dabar ir ji tuoj turi atvažiuoti. Štai šiuo, paskutiniu reisu. Žinau, ji sėdės paskutiniam vagone. Priešpaskutinėje eilėje prie lango. Ir žiūrės į mane savo mažutėm juodom akutėm. Šypsena veide. Juodi plaukai. Languotas, pikšvas paltas. Tai bus ji. Mano mažutė. Išsitraukiu tušinuką, atkreipdamas dėmesį į savo suskilinėjusias nuo šalčio rankas. Pirštai sugrubę, bet pilni noro rašyti. Tai aš ir darau. Vingiuoju tušinuku žodį po žodžio. „Pilnuose sakiniuose it trūkstamų dėlionės detalių aš bandau surasti žodžius, kurių trūko mums, kad pasiliktume kartu. Kad paliktume stovėti tobulas smėlio pilis. Kad piktos netikėjimo vandenyno bangos jų nesugriautų. Bet jų nėra. Negalima trapioje, bet šaltoje krentančioje snaigėje surasti saulės spindulio. Negalima iš akmenų mūryti rūmų ir aspimesti, jog akyse matome kylančias smėlio pilis. Negalime ir širdies priversti bent tyliai šnabždėti, net jei lūpos kalba garsiau už ugnikalnių griausmą. Mes tiek daug negalime... O sakoma, jog žmogus gali viską. Bet nė velnio. Neteisingi žodžiai. Todėl belieka nebyliai svajoti. O kas tos svajonės? Kodėl man jos taip patinka? Šiandien aš pagaliau radau atsakymą į šį klausimą. Svajonėse mes tuščiai nesvajojame ir negalvojame. Svajonėse mes tik veikiame. Veikiame tap, kaip niekada neveiktume realiame gyvenime. Mes gyvi ir galingi savo iliuzijose. O realybė – tai tik svajonių šešėlis. Ir jis visuomet liks pilkas kaip akmuo dirvoje“. Padedu tašką. Nebežinau, ką dar rašyti ir neusprantu, kodėl rašau apie netikėjimą bei pilką realybę, kai jau po kelių akimirkų išvysiu sugrįžtančią savo mažają princesę. „Toni, eime jau“ – man pasako kažkur girdėtas balsas. Jis nuskambėjo man už nugaros ir kažkodėl suprantu, jog aš jį girdžiu kiekvieną dieną. Neatsisuku, tik palinkčioju galva. Taip troškau parašyti tau nuostabų laišką. Bet jame nebuvo nei vieno sakinio - tik linijų margumynas. Jei sugebėtum įskaityti jas, pajustum širdies plakimą, dvejones bei skausmą... žinojau, kad tik tu gali tai pajusti, todėl išsiunčiau jį. Tuščią. Bet dievaži, žinojau, kad tau jis bus brangus. Suglamžau popieriaus lapą su rašaliniais žodžiais jame. Pasižiūriu į laikrodį. Tavęs nėra. Virpuliai bėgioja mano kūnu. Aš vėl išgyvenu, rodos, neseniai patirtą nežinomybės beprotybę. „Ji tuoj pasirodys, po velnių, ji turi pasirodyti! Kur tas sušiktas traukinys! “ – imu rėkti visa gerkle. Malvina apkabina mane per pečius. Bando nuraminti. „Toni, atsisėsk, dar pasėdėk kelias minutes ir eisime“ – jos žodžiai skamba labai ramiai. Todėl paklūstu. Vėl skendžiu minčių rūke. Pro šalį, sėdamas minutes, praeina laikas – pražilęs jaunuolis… Jo šypsena kelia pasibjaurėjimą. Savo užrašuose matau keletą eilučių. Bet jos išplaukia mano akių jūroje. „Tu neieškojai raudonos rožės, tik ją spanavai. Aš tau ją nupiešiau. O vėliau paverčiau tikra ir padovanojau“. Suprantu, tavo meilė... tai sudetinga poezija. Ir vis megindamas ją įskaityti, suvirpu. Pasiklystu tarp raidžių... “. Prisimenu tuos vakarus, kai saulėlydžiai tirpo tavo akyse. Atsistoju. Jaučiu, kaip beprotybė ir ilgesys susijungė vienam tikslui – nugalėti mano sveiką protą. Dar kartą. Iškeliu rankas į viršų ir surinkęs iš plaučių visą orą, kartu su didžiausiu garsu išleidžiu jį lauk. Mane apkabina stiprios rankos ir jaučiu, kaip jos mane kažkur tempia. „Jūs nežinot, ką reiškia matyti tįsančius pelkėse kūnus... Jų veidus apšviečia tik raudona ugnies šviesa. Jie visi maldauja pagalbos, bet užmiega su lūpose gęstančiais nesuprantamais vapaliojimais. Jokių svajonių akyse, jokių prisiminimų. Tik kvailos grimasos. Tarp jų buvo ir ji, Dieve mano, tarp jų buvo ir ji, mano mažoji princesė... Užgeso kartu su jais... “. Bet tai buvo jau seniai - dabar aš suprantu, jog laikas bėga pirmyn, o tik aš stoviu vietoje. Niekaip nepamirštu ir nesusitaikau. Užsidengiu delnais veidą. Pro pirštus bėga karštos ašaros. Kažkieno rankos, kurių suspaudimą jaučiu nebe pirmą kartą, veda mane tolyn... Ore ištirpsta tylūs Malvinos žodžiai Trečiajam - „ Juk sakiau, nereikėjo jo čia vesti... “. Nereikėjo, Malvina, nereikėjo...