Laiškas

Diena pavirto naktim. Juodom vadžiomis pakinkyti žirgai lekia baltu taku  vėjo nešami, o jų kanopų dundesio garsas sugriauna nakties tylą. Dangų suplėšę vis lekia tolyn sėdami baimę. Ant tvoros prie darželio sukabinti stiklainiai lyg varpai skambina maldos melodiją.

Sukasi ratu maža figūrėlė spalvotoj dėžutėj. Pūkų patuoluos miegojus ilgai. Šoka princesės, karaliai ir princai. Lovose miega išdykę vaikai,, naktį  pavirtę angelais.  Prie praviro lango renkasi medžių šešėliai, šakomis glostydami mergaitės plaukus. Kėdė traška ir traška, nors nejudu. Jieškau puslapio pamesto rudenį.
Kodėl ant palangės žydi gėlė, kuri nudžiūvusiais lapais išklojo kambario grindis. Matau, kaip popieriaus lapas kyšo iš už stalčiaus krašto. Siekiu jo...
- Kur tu dingai?
- Aš čia nebijok, tik ieškau puslapio.
- O kur tu jį pametei?
- Prie tiltelio per upę.
- O kaip jis atrodė?
- Su rožiniu užrašu ir visas kvepiantis mėtomis.
- O jis buvo mėlynas?
- Buvo toks šaltas ir aštrus.
- O kada jį pametei, buvo šalta?
- Rudenį per savo gimtadienį.
- Ar girdi?
- Ne o tu?
- Girdžiu.
- Ką girdi?
- Kažkas šaukia mane.
- Kas tave šaukia?
- Jis toks šviesus kaip saulutė.
- Ar tu jį matai?
- Ne. Jis slepiasi už puslapio?
- Kokio puslapio?
- Balto su rožiniu užrašu.
- Kas ten parašyta?
- Nežinau jis per toli.
- Ar tave vis dar šaukia?
- Šaukia. Ar galiu eiti, jis prašo...
- Ar matai jį?
- Ne, nematau, tik puslapį.
- Jis mano? Ar tai mano pamestas puslapis?
- Jis liūdnas ir vienišas. Jis ieško tavęs.

Baltos sienos nutviekstos melsva šviesa išmuša šokėjų šešėlių skyles. Aplink šviesu ir tik svetima lova šaldo mano kūną. Po trupinėlį vis traukdama iš manęs muzikos garsus. O figūrėlės jau sustojo. Jos daugiau jau niekad nebeskambės jų daininga melodija.

- Aš girdžiu. Jam reikia tavęs. Jis labia ilgai ieškojo.
- Imk mano ranką, aš nuvesiu tave pas jį.
- Ar dar šaukia?
- Šaukia, bet nebijok. Jis geras. Jis gražins tau jį.
- Kodėl mes skrendam?
- Nes aš turiu sparnus.
- Dėl to tik tu jį girdi?
- Taip.  Bet neliūdėk ir tu išgirsi.

Gabrielius man toks geras. Jis visada padeda paguodžia. Kaip iš tos knygelės kurią man skaitydavo mama. Jis lyg angelas Gabrielius skelbiantis didžią naujieną.

Jis gyveno kitoje upės pusėje. Mes vis vaikščiodavom po parkely prie mano namų. Dainuodavom, kai baigdavosi žodžiai. Kai paaugom likom draugais ir prisižadėjom, vėl būti kartu, kai užaugsim. Bet jis išvažiavo ir negrįžo. Aš jam nuolat rašiau laiškus ir kvepindavau mėtomis, nes jam tas kvapas labiausiai patikdavo. Mes sėdėdavom darže ir pasiėmę vieną mėtos lapelį įsidėdavom jį į delną ir suglaudę rankas laikydavome, kol nuo mūsų rankų šilumos jis pradėdavo skleisti savo aromatą.

Šviesos vis blykčiojo, o upė pradėjo tekėti mano veidu nusineždama ir laišką ir liūdesį. Ji tekėjo mano plaukais, o baltas mergaitės veidelis išbluko ir dindo kartu su audros žirgais. Girdėti tik medžių traškesys už lango. Ir skambanti muzikos dėžutės melodija.