Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šarūnas Zombis
“Necronomikonas: dzykūnų muziejaus kronika”

Petras Bimbalas iš Zabitų kaimo teiravosi, kaip gi sekėsi muziejininkams baisiojo archeologinio radinio -  Dzykūno reanimacija, kokie gi tyrinėjimų rezultatai. Kadangi mokslinės išvados gali būti vertingos visuomenei, keletą jų pateiksime. Dzykūnas ne tik gulėjo  sargofage, bet buvo ir toliau skrodžiamas, pjaustomas drūžbele, tikintis ką nors sužinoti apie mūsų žiląją senovę, praeitį. Tačiau patys sensacingiausi radiniai muziejininkų laukė ne Dzykūno viduriuose, bet tarp daiktų, kurie buvo aptikti prie siaubūno. Kada muziejinkai puolė dalintis dykūno renesansinius drabužėlius, dar niekas net neįtarė, kokie atradimai jų laukia. Galima sakyt, kad didysis atradimas buvo padarytas visai atsitiktinai. Kai  nepasidalinę ir apsikūlę muziejininkai suvokė, kad niekam iš jų netinka dykūno drabužėliai. Kad ir kaip bandyta jais apsirengti, tik uoliausiam muziejininkui, po ilgų vargų, jau suprakaitavusiam vos pavyko įsiauti į dykūno kojines. Tada keiksnodami muziejininkai išmetė Dykūno drabužėlius. Tačiau juos metant į šiukšlinę, iš suplėšyto renesansinio švarkelio kišenės iškrito pupa ir kažkokia labai senovinė knyga. Kaip vėliau nustatyta, tai buvo visų pasaulio istorikų seniai ieškoma “Mirusiųjų knyga”, legendinis “Nekronomikonas”. Ši knyga buvo parašyta viduramžiais ir ilgą laiką laikyta dingusia. Kaip teigia viduramžių žinovai, knyga buvo sukurta kažkur Azijoje, jos viršelis iš žmogaus odos, o tekstas parašytas krauju. Apie baisias paslaptis, aprašytas toje knygoje žinome tik iš kitų šaltinių. Senovės istorikų teigimu, būtų gerai, kad daugumas tekstų iš tos knygos taip ir liktų neprieinami skaitytojams.
Muziejininkai puolė tyrinėt tą knygą ir pupą. Tarp knygos puslapių buvo rastas senas pergamentas, kuriame rašoma, kad pasodinus ir išauginus pupą bus rastas raktas į visas gyvenimo paslaptis. Pupa buvo pasodinta vazone prie muziejaus įėjimo. Prižiūrima ir laistoma salių prižiūrėtojų, pupa greitai užaugo didelė ir graži, jos viršūnė net pramušė muziejaus stogą. Visi gėrėjosi muziejaus pupa.
Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad pupa plėšri ir kartais mėgsta sukramsnoti kokį muziejaus lankytoją. Vieną praleidžia užeit į muziejų, o kitam, žiūrėk jau ir galvą nurėžia savo aštriais lapais, tarsi dalgiais. Net ir patys muziejaus istorikai bijodavo savo pupos. Nekaip baigėsi aukštam ir barzdotam fotografui, kuris slapta bandė prasmukt į muziejų – pupa surijo ir jį – atsirūgusi išspjovė tik barzdos kuokštą ir dvi kuprines.
Todėl muziejininkai puolė skaityti Dzykūno turėtą „Necronomikoną“, norėdami išsiaiškinti pupos paslaptis. Tačiau pasirodė, kad ši knyga parašyta kažkokia nesuprantama senovine kalba. Knygos gale buvo tekstas,  parašytas didelėmis aukso raidėmis: PIDERASING BE GOOD. Tačiau niekam nepavyko išsiaiškinti šio teksto prasmės. Kreiptasi į žymiausius kalbininkus. Tačiau šie tik kikeno į saują: tai labai senovinė kalba, šia kalba kalbama tik labai tolimuose kraštuose – užu balų. Nepadėjo net čigonų varažinimas, net ir burtai nepadėjo muziejininkams sužinot, kas tai per paslaptingas sanskritas, gal net indoeuropiečių prokalbė, kuria parašyta ši baisioji knyga.
Todėl galų gale buvo kreiptasi pas ekspertus – kolekcininkus, kurie ir padėjo išspręsti šią problemą. Pasirodė, kad kalba, kuria parašytas „Necronomikonas“ – tai anglų kalba. Problema tarsi buvo išspręsta, tačiau kilo didelis gvoltas, kai paaiškėjo, kad nė vienas muziejininkas nemoka kalbos iš „užu balų“. Todėl paskubomis visi muziejininkai buvo ištremti į anglų kalbos kursus, kad pramokę galėtų toliau tyrinėti baisiosios knygos tekstus.
Metus laiko pasimokę, istorikai sėdo prie tolimesnių „Necronomikono“ studijų. Tačiau dar ilgai jie negalėjo suprasti to paslaptingo teksto aukso raidėmis knygos gale. Ginčai nesibaigdavo iki pat vėlyvos nakties. Taip gimė idėja organizuoti muziejų naktis. Muziejininkai net suskilo į dvi stovyklas, nes vieni tvirtino, kad šis tekstas reiškia „PIDERASYK IR BUS GERAI“. Tačiau kita istorikų stovykla tvirtino, kad tikslesnis teksto vertimas bus „PIDERASINK IR BŪSI GERAS KAREIVUKAS“.
Tačiau visus nesibaigiančius ginčus padėjo išspręsti netikėtas įvykis, gal net atsitiktinumas. Kartą į muziejų užklydo šuo. Vizgindamas uodegą šuo kaip niekur nieko, pralindo pro baisiąją pupą į muziejų. Vienas istorikas tuoj puolė tą šunį gaudyt, išsigandęs, kad pupa dar smarkiau neužsirūstintų. Keturpėsčias jis puolė paskui šunį. Tačiau čia atsitiko neįtikėtinas dalykas: pupa buvo rami ir neprarijo nei šuns, nei keturpėsčio muziejininko. Todėl surizikuota eksperimentą pakartoti. Rezultatai visus stebino: net ir dešimtą kartą leidžiant į muziejų šunį ir keturpėsčią muziejininką, pupa išlikdavo rami.
Todėl galų gale muziejininkams pavyko išsiaiškinti paslaptingojo teksto prasmę. Pasirodė, kad pupa diskriminuoja ir surija tik dviem kojom vaikštančius, o štai keturpėsčius visada praleidžia į muziejų, kartais kai kuriuos net ir paglosto savo dideliais lapais.
Neveltui tas tekstas parašytas aukso raidėmis.
2009-06-02 00:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-01 15:02
Geriau jau piderasyti nei piderasinti, čia kaip vienas doktorantas tikras dzūkas siūlo mokintim bet ne mokyti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-02 09:33
urbaite
Taip. Taip. Taip. Noriu tokios pupos ir savo provincijoje.
... Ir nieko cia nepadarysi... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą