Pilka diena

Pilka diena

Pats gruodžio vidurys. Dar dorai nešalo ir nesnigo, bet lauke, nors ir pačirškindamas pavažėlėmis, rogutėmis važiuoti šiaip taip galima.
Aplinkui miškai, kiek paėjėjus — ir ežeriūkštis. Iš visų pusių ir į visas puses — tartum netvarkingai sustingusios, dešimtimis metrų iškilusios didžiulės bangos — vilnija laukų kalneliai ir įdubos. Nedidelė, keliasdešimt žingsnių matuojama, lygumėlė tik kalnelių papėdėse. Vis į kalną ir pakalnėn ir vėl, ir vėl... Taip ir eini per Vilnijos laukus...
Šią priešžiemio dienelę, kai toliai ir žemas dangus migloja pilkuma ir ėda akis slegiančia drėgme, vaikštau po mūsų kalnų ir upelių sanplaiką, dairausi, stebiu žemę ir mišką. Šis pilkas peizažas ir priešžieminė pilkumu atidrėkusi diena, ir ant asfaltuoto kelio betyžtantis nakties apledėjimas, ir gausiai blizgančiais vandens lašeliais supumpuravusios medžių šakelės, ir žaliabarzdės ilgaliemenės pušys, ir artimojoje tolumoje kur ne kur subaltuojantis ant šakų ir kamienų prilipęs nakties sniegas, dar čežantis lašelių sidabro byrėjimas nuo medžių ant vingiuojančio tako ir asfaltuoto kelio, ir nuo šakos nuslydęs didesnis sniego tumulas, kuris skrenda ir neskaudžiai žnegtelėja į žemę, pramušdamas pomiškio sniege duobę, ir tas, kuris užkliuvęs už šakų pynės subyra į sidabrines baltas dulkes ir virpančia bei spinduliuojančia miglele iš lėto leidžiasi ir švelniai priglunda prie žemės, ir tos vandens lašais šviežiame miško sniege išbadytos duobutės, ir tas neįprastas slėgimas ir sunkumas, yra čia pat, įsiėdę į akis, artimai suvokiami. Drėgna pilkuma liejasi į jausmus ir mintis, ir viskas susiglosto į savotišką ekstazę, prabyla tylia ir švelnia migloto peizažo melodija, peršlapusios ir varganos žemės, siūruojančio tamsia žaluma miško liūdesiu, iš kurio sklinda ir gyvybės šviesa, ir vaikiškai linksmas šokinėjančių laukų krykštesys, ir liūdna adventinė sielos aimana, susiliejanti su einančiu žmogumi, jo mažu ir lėtu žingsneliu, jo kasdienybės gęstančia laiko sekunde...
Iš užmirštų vaizdų plynės atplaukia ir prie pat kojų išsitiesia rūškanas ir šiltas mūsų rašytojos Žemaitės vaizdų potvynis. Adventas, kaimo pirkios, kvapus medžio dūmas, žieminėmis šiaudų kepurėmis apsitūlavusios sodybos, girgždančios svirtys, mūkuojančios tvartuose karvės, šlepsintys per snieguotą purvą namų šeimininkės žingsniai, sukrankianti vieniša tarsi paklydusi varna, po po kojomis čirškiantis mažų žalzganų žvirblių pulkelis. Ir ta prieššventinės pilkos dienos nuotaika, žiemojančios žemės kentėjimas ir kažkur danguose besisukiojanti spygi pavasario viltis, vis lendanti į akis iš sniego, iš paukščių balsų, iš medžio pumpurų kvapo ir bolavimo, iš tos drėgnos pilkumos, kuri dabar pasiglemžė šviesą, kuri ir per miglas ir per pilkesį veržiasi ir banguoja, nejučia plūsta į sielą, atsispindi žmogaus, paukščio ir gyvulio akyse.
Viskas skrieja, sukasi, skuba ir vaitoja — seno medžio girgždesiu, čežančių lašų kritimu, tykaus permatomo rūko, kuris įsigėręs į tamsžalių pušų tarpušakes, bolavimu, baltai švytinčiu ir vis plonėjančiu pamiškės sniegu, iš kurio jau kyšo juodos, vos pradėjusių augti mažų medžių šakelės, ištisas žalių ir plonų mėlynių stiebų erdviškas tinklas, kuris jau nustelbė sniego baltį ir apčiuopiamai vinguriuoja kalnelio atšlaimo balzganame fone, miške gęstančia pilkuma, kurią dabar dar tarsi keistai kalbina ir gražina ne visai ištirpusios balto sniego sruogos...
Nuo kalnelio atsivėrė visas slėnio plotis ir gylis, kuris erzeliojasi, varva ir smunka nutrūkusiais bei vingiuotais miškelių, krūmynų, pačių kalnelių išsišokimais. Viskas aplinkui linksta, laigo, šokinėja, kabinasi ir persipina smailumomis, visokiausiomis netikėtomis figūromis, jų atšlaimais ir projekcijomis — besikuprinanti ir bekulvesčiuojanti prieš akis visa šios vietos nepakartojama sandara. O pačioje slėnio apačioje, darydamas akrobatiškiausias kilpas, šlamena ir klega papilnėjęs upelis. Jį iškiliai ir ramiai saugo ir supa nusidriekę alksnynai, kurie tolumoje pavirsta neryškiu šakelių ir stiebų vos beįmatomu tumulu, už kurių dar vingiuoja į šį slėnį atbėgantys kalvelių ir daubų rėžiai, retoje migloje prigesę pušų viršūnių juodžaliai serpantinai.
Į upelio žalzganai drumstą, skubantį ir lalantį vandenį be perstojo varva sidabrine dienos šviesa spinduliuojantys lašai. Visa erdvė pripildyta neramaus judėjimo, kuris sklinda į žiemai nusiteikusią pievelę, ramybe apėjusį medžių snaudulį...
Dienos pilkuma pradėjo gaubtis dar storesne sutemų marška, smarkiau pradėjo kristi smulkūs rūko lašeliai, dar smarkiau caksi ir šiugžda krentantys nuo medžių lašai ir jų išbadytas sniego korys jau baigia visai suzmegti. Pati trumpiausioji diena jau temsta, o už pušynėlio boluoja aukšti miesto namai ir geltona šviesa po truputį pražysta tolimų langų kvadratai...
Taip pamojo man pilkos dienos lengvas sparnas — brūkštelėjo per veidą ir širdį. Ir kaip daug kas — būdamas dar ir jau nebebūdamas — pažeme, pamiškėmis, pušelių viršūnėmis ir pačiu dangumi, nespėjus man nė sumatyti, nė dorai pajusti, suprasti ir apgodoti, sutirpo ir išnyko pačiose akyse, palikdamas sieloje kartėlį ir viltį — rytoj išauš kita diena...