Silpnumo akimirka ir mano lūpos slysta Tavo lūpomis.
Bėgu Tavimi, neliesdamas, kad nematytum.
Sujauk man protą, nes noriu pasiklysti, iš naujo sudėliot mintis
ir radęs tą, apie Tave, suspausti saujoj. Turėt. Nerodyt niekam ir žinot, kad mano.
Silpnumo akimirka... ir mano lūpos slysta Tavo lūpomis,
leidžiasi vis žemiau, tartum kažko ieškodamos.
Silpnumo akimirka... ir mano balsas vėl rėkia tris žodžius...
Gerai, kad tyliai, mintyse, tarp gilių atodūsių. Tyla.