Gundytojui nuostabių akių (kurių mačius nesu)

Brangakmenis, saugomas banko seife
Pigesnis už tai, ką krūtinėj turiu.
Retas koralas jūros dugne
Prilygsta lobiams manų paširdžių.

Atsiradai. Išaušo valanda keisčiausia iš keistų,
Dėkoju Meilei: dar ne per vėlu!
Ar tu tasai, iš paaugliškų sąsiuvinių,
Kurį vadinti mėgau Mylimo vardu?

Ar tavo dieviška jėga lemtinga
Mane plevent virš žemės taip priverčia?
Ar gali būt, ar šitaip atsitinka,
Kad vienas žodis transformuoja nenorą gyventi?

Esi. To paneigt negaliu.
Bet lygiai taip pat neturiu aš tavęs.
Egzistuoji už mano sąmonės ribų,
Ten, kur kontroliuoti negaliu savęs.

Žaidi. Ir žaismo sustabdyt nenori:
Tau taip seksualu mane matyti silpną!
Bet nemanyk, kad ši naivi herojė
Tau atsivers it riešutas prisirpęs.

Bet bėgu. Vėl tekina skubu į tavo glėbį.
Nors pirmą kartą jį veri.
Išmetęs šį geismą begėdį,
Ateik pas mane, koks esi.