Paskutinė Jargono kova (5)

Jis stebėjo seną muziejaus pastatą lyg per miglą, daugiau galvodamas apie ilgas valandas, praleistas su nimfa.
Kiva ne veltui buvo sutverta jam – jokia kita moteris nebūtų suteikusi tokių suderintų pojūčių, pažinusi jo norų ir troškimų. Kažkada Jargonas, greičiausiai iš pykčio ir nusivylimo susidėjo su žmonių moterimi, kad užsimirštų jos glėbyje. Buvo malonu, tačiau ne tiek. Be to, žmonės turėjo savybę senti. Menkas malonumas susitikti meilužę po daugybės metų, kuomet jai jau byra dantys, slenka plaukai, o buvusių nuotykių ji net nebeprisimena.
Kiva niekuomet nepasens ir nepamirš. Nes ji sukurta jam vienam, kaip ir jis pats sutvertas jai vienintelei. Tik jeigu darbo būtų perpus mažiau...

Jargonas giliai įkvėpė, šyptelėjo pats sau ir sutelkė dėmesį į pastatą, įsileidžiantį ir išleidžiantį žmones. Šis fragmentas buvo kažkoks keistas – jame susitelkė ne vienas ir ne du asmenys, kurių laikas ėjo į pabaigą. Jų buvo maždaug dvidešimt ir visi jie turėjo palikti šį pasaulį per ateinančią valandą.
Maža to – jie visi buvo muziejuje, kažkur antrame ar trečiame aukšte. Jargonas tiksliai nežinojo, tik jautė kryptį. Toks sutapimas pasitaikė bene pirmą kartą. Labai retais atvejais surasdavo du ar tris vienoje vietoje, tačiau daugiau?...

- Ei! – kažkoks nematytas tipas jam mojavo iš skersgatvio, stengdamasis neišlįsti iš šešėlio. – Pone Jargonai, ateikite čionai!
Jis nustebęs žiūrėjo į vyrą, pamažu perprasdamas šio žmogaus esmę. Vardu Nestoras Demera, keturiasdešimt aštuonerių, laiko gyventi turėjo pakankamai. Ko gi jam prireikė?
- Greičiau, pone Jargonai! – nerimo Demera. – Labai mažai laiko!
Jargonas kiek pasvyravo, tačiau žengė link to keisto tipo. Valanda – visgi pakankamas laiko tarpas.
- Iš kur jūs žinojote, kad būsiu čia? – paklausė Jargonas. – Ar tiesiog atsitiktinai pataikėte?
- Aš daug žinau, - šniurkštelėjo vyras. Jo sloga vis dar neketino trauktis. – Taip, jūs turite mažai laiko ir pokalbis su manimi jums nėra planuotas. Aš puikiai suprantu...
- Jūs aiškiaregis, - staiga susivokė Jargonas.
- Šioks toks, - linktelėjo Nestoras. – Matau ne viską, tačiau tai, ką matau, mane labai jaudina, pone Jargonai.  Manau, kad galėčiau jums padėti.
- Pranašystės manęs nedomina, - atsakė šis.
- O kas kalba apie pranašystes? Aš kalbėsiu faktais. Tie dvidešimt žmonių muziejuje, kur jūs bandysite įeiti, sukviesti čionai ne atsitiktinai.

Jargonas, jau ketinęs skubiai atsisveikinti su Demera, sustingo vietoje.
- Taip, tai aš juos atrinkau, - nusišypsojo aiškiaregis, džiaugdamasis veriančiu mirties dievo žvilgsniu. – Ir taip – čia spąstai, pone Jargonai. Lygiai tokie patys, kokie buvo paskutinius du kartus.

---

- Du kartus? – pasitikslino Jargonas.
- Taidži ir Borisovas. Taidži – savaime suprantama, o Borisovo spąstų jūs greičiausiai nė neįtarėte. Jus filmavo įvairiausiomis vaizdo kameromis – nuo tiesioginio šviesos spektro iki rentgeno. Išstudijavo jūsų auras, organizmo sandarą, sugebėjimus, refleksus – viską! Borisovas paaukojo visą pastatą, kad paverstų jį į mokslinę laboratoriją. Jus tiesiog įviliojo į laboratorinės pelės labirintą, kur leido pažaisti su keliomis apgalvotomis dėlionėmis. O Taidži – jau kitos stadijos eksperimentas. Bandė išsiaiškinti, ar įmanoma jus pradanginti į kitas dimensijas. Smulkmenų, deja, nežinau, tačiau tai aš pasakiau jiems, kada ateis Taidži eilė. Lygiai taip pat aš pasakiau dabartinių dvidešimties kandidatų laiką.
- Kodėl man tai sakote? – paklausė Jargonas. – Juk jūs žinote, kad nesėkmės atveju aš visados turiu galimybę grįžti.
- Sakau, nes jūsų ir mano ateitis turėjo susikirsti, pone Jargonai. Deja, mane labai baugina tai, ką ten matau. Mane finansuojančios grupuotės dar nežino paskutinių mano regėjimų, nes jie nė už ką nebūtų leidę įvykti šiam mūsų susitikimui. Netgi dabar turėjau apsimesti, kad...
- Prie reikalo, - griežtai pertraukė Jargonas. – Ką jūs pamatėte?
- Netolimoje ateityje jūs pasikeisite, - pasakė Demera. – Tapsite kažkoks kitoks. Mačiau jus tarp gausybės lavonų.
- Mano ar jūsų ateityje? – pasimuistė Jargonas.
- Nežinau šito. Tačiau man labai gerai žinoma, kad šis jūsų ir tų dvidešimties susitikimas turės didelę įtaką pasikeitimui.
Abu kelias akimirkas tylėjo. Jargonas pažvelgė į laikrodį. Trisdešimt keturios minutės.
- Ar jūs ką nors žinote dėl to... pasikeitimo? – paklausė Demera.
- Ne, - sumurmėjo Jargonas. Jis žinojo, kad aiškiaregis jam nemeluoja, netgi žinojo, ko jis norėjo mainais.
- Ko gi jūs norite, Demera?
- Sulaukti savo laiko, - pasakė šis tyliai, - ir gauti mirties akmenį, pone Jargonai. Ar galite man tai pažadėti? Aš dar nepasakiau jums visko, todėl pirma norėčiau gauti bent tokį pažadą iš jūsų.
Jargonas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė juodą grūdelį, suspaustą tarp pirštų.
- Jis jūsų. Panaudokite, kada manysite, jog laikas. Jeigu pavėluosite, aš jus surasiu.
Demera paėmė akmenėlį lyg didžiausią brangenybę, atsargiai suvyniojo į popierinę nosinaitę ir įsidėjo į kišenę.
- Mano regėjimai ne visados ryškūs, pone Jargonai, - pasakė jis. – Aš nežinau, kas vyks ten, muziejuje. Tačiau žinau, kad ten susibūrę nemažai Gajos Vaikų, juos lydi keturi jų kulto meistrai. Jie planuoja egzorcizmo seansą.
- Man?..
- Taip, jums. Nežinau, ar tai suveiks, tačiau jau minėjau – šis jūsų susitikimas turės didelę įtaką būsimam pokyčiui. Ir man tie įvykiai visiškai nepatinka. Todėl štai, paimkite.
Jis ištiesė Jargonui šaudyklę.
- Magnetinis MOB tipo pistoletas. Galite patikrinti apkabą – užtaisiau šešiasdešimčia feromagnetinių kulkų. Baterija nauja. Ten nebus laiko dalinti akmenėlius, pone Jargonai. Patikėkite manimi.
Nestoro kakta išrasojo, jis nudelbė akis į sieną, lyg kažką sugalvojęs. Jo ranka su ginklu šiek tiek nusileido.
- Gali būti, kad net to neužteks, - sumurmėjo jis. – Ateitis kartais keičiasi, pone Jargonai. Imkite, nedelskite. Į muziejų pro paradinį įėjimą neikite. Ten jūsų laukia.
- Ačiū, - Jargonas įsibruko ginklą į palto kišenę. – Tačiau aš neplanuoju keistis, Nestorai. Nei į gera, nei į blogą.
- Aš irgi to tikiuosi, pone Jargonai, - nusišypsojo aiškiaregis. – Sužinosime po trisdešimties minučių. Jums laikas, eikite. Tarnybinis įėjimas atrakintas, rasite jį iš pastato kairės pusės.
- Likite sveikas, Demera, - linktelėjo Jargonas. – Jums liko dar daug laiko.
Jis nuėjo, palikęs vyrą prietemoje.
- Ne tiek jau ir daug, - sumurmėjo Nestoras. Tada apsisuko ir nuskubėjo į vaistinę, kad nusipirktų alibi. Ir vaistų tuo pačiu.

---

Gajos Vaikais vadinosi gana gausi grupuotė, kurios tikslas buvo primityvus – išvengti Jargono. Jeigu jo vardo kultas garbino mirties dievą, tai šie atvirkščiai – neketino su juo taikytis. Pirmykštėse bendruomenėse, kur žmonių būdavo itin mažai, paprastai vyraudavo vieningas tikėjimas. Tačiau net ir ten atsirasdavo vienetai, nepanorėję sutikti su daugumos nuomone.
Gi šiais laikais tie vienetai virto šimtais ir net tūkstančiais. Jargonas girdėjo apie kultą, nors, jeigu ir sutikdavo kurį iš jo narių, neatkreipdavo dėmesio. Tiesiog tai būdavo dar vienas tipas, nenorintis priimti akmenėlio.

Jis uždarė paskui save duris, palypėjo laiptais į trečią aukštą, kur geriausiai juto juos visus, susibūrusius maždaug vienoje vietoje. Liko penkiolika minučių.
Durys trečiame aukšte išvedė į siaurą koridorių. Čia pat buvo rūbinė ir valytojos kambarėlis. Kažkas keikėsi už sienos, daužydamas nenustatytą daiktą. Jargonas tyliai prasėlino pro šalį, atsargiai pabandė sekančias duris. Pojūtis dar labiau sustiprėjo.
Jis atsidūrė vidiniame balkone, iš kurio galėjo matyti visą trečiojo aukšto ekspoziciją, taip pat dalį antrojo. Netoliese buvo laiptai, vedę žemyn.
Jo aukos buvo išsibarsčiusios po trečio aukšto balkoną. Vyrai, moterys, merginos, jauni vyrukai – visi jie apžiūrinėjo pirmojo bei antrojo pasaulinių karų ginklus, jų nuotraukas bei aprašymus.  Jargonui akimirksnį pasidingojo, kad ši scena gana komiška – kiekvienas iš jų tarsi bandė išsirinkti ginklą, nuo kurio ketino numirti.
Jis atsargiai prisiartino prie turėklų, stengdamasis likti nepastebėtas iš žemesnio aukšto.


- Ponai ir ponios, - jo balsas muziejuje nuskambėjo ypač aiškiai. – Panelės...
Žmonės nustebę susižvalgė, ieškodami kalbėtojo. Surasti Jargoną nebuvo sunku. Vienišas jo siluetas priešingame salės gale aiškiai išsiskyrė iš šešėlių.
- Aš atnešiau jums mirties akmenis, - tesė jis, - tai reiškia, kad jūsų laikas eina į pabaigą. Jums dovanojama viskas, su kuo patys esate susitaikę. Visa kita...

Pabaigti jis nespėjo, nes, ant laiptų subildėjus skubiems žingsniams, vienas iš vyrų išsitraukė ginklą ir nukreipė į jį. Driokstelėjus kurtinamai salvei, Jargonas pasislėpė už turėklų, sugniauždamas magnetinį pistoletą ir mintyse keikdamasis.
Blogiausia, kad visi būsimų aukų veidai jam sakė vieną ir tą patį – „mums tavęs nereikia, Jargonai! ”
Baisingą griaudėjimą papildė kiek šaižesnė salvė – kažkas šaudė iš kitokio kalibro. Tada įsijungė dar viena, ir dar...

Jargonas įtempė pojūčius. Žmonės skirstėsi, stengdamiesi apeiti jį iš dviejų pusių. Turėklai čia buvo monolitiniai, be plyšių, tačiau jeigu jie ims pyškinti iš magnetinių pabūklų – netgi monolitas nesulaikys...
Jis apsidairė. Netoliese buvo durys, skylėtos ir pusiau atlapotos. Jis pasirito į šoną, žvilgtelėjo į tarpą tarp durų ir staktos, nedelsdamas kilstelėjo pistoletą ir paspaudė nuleistuką vieną kartą – ten sėlino kažkoks tipas, gniauždamas ginklą, didesnį už jo. Tada puolė pro duris dvilinkas, stengdamasis nesišvaistyti savo paties lavonais. Kulkos vis dar švilpė virš galvos, skaldydamos tinką ir atšokinėdamos netikėčiausiais rikošetais.
Pagriebęs nepažįstamojo turėtą ginklą, jis pasuko į kairę, spyriu atlapojo duris ir vėl išlindo į ekspozicijų salę kiek kitoje vietoje. Tiesiai prieš akis kabėjo didžiulė nuotrauka, vaizduojanti kareivius, užtaisinėjančius Didžiąją Bertą.
- O taip... – sumurmėjo Jargonas ir paleido papliūpą nesitaikydamas, į artėjančius siluetus. Pasiskolinto ginklo šovinių neskaičiavo, tik feromagnetines kulkas. Du iš siluetų krito, dar vienas pasislėpė už stendo. Jargonas suvarė visą didžiojo pistoleto apkabą į stendą, numetė jį į šoną, jau norėjo prisitaikyti su magnetiniu, tačiau išgirdo atkaukšint granatą.
Suniurnėjęs iš pykčio stryktelėjo atgal pro duris ir čia pat gavo kulką į krūtinę. Prieš numirdamas suspėjo išgirsti kurtinantį sprogimą, pajusti skeveldras ir metalo drožles, smingančias į kūną.

- Trys negyvi! – suriko moteris iš salės, stengdamasi įžiūrėti ką nors tarp dulkių. – Kodėl jis čia?! Mes juk turėjome būti tik masalas!
- Jūs ir esate sukruštas masalas! – išgirdo atsakymą. – Jargonas pasirodė ne ten, kur tikėjomės!
- Tai todėl, kad patys esate idiotai! Aš irgi pasirodyčiau iš kur nors kitur, jeigu sulaukčiau dvidešimties taikinių vienoje vietoje!
- Užsičiaupk, Minerva!
- Taigi, o jis netrukus sugrįš...
Staiga nugriaudėjo šūvis. Po to dar vienas. Kažkas suklykė lyg skerdžiamas.
- Aš jums siūliau geruoju, - pasakė Jargonas, nuspausdamas sušikto revolverio nuleistuką. Sužeista auka nutilo amžiams. Gerkles paleido kiti.
- Jis čia! Šaudykit, užmuškit jį kas nors! Kur meistras Jogneris?!
- Aš čia, po velniais! O kur Semas? Jis turėjo balionėlius...
Jargonas toliau neišgirdo, nes vėl ėmė drioksėti šūviai. Jis užlindo už kolonos, palaukė, kol artimiausio šaulio dėtuvė išseks, tada stryktelėjo iš už priedangos, paleido į jo pusę dvi kulkas, taikydamasis apytiksliai. Pirmoji pervėrė petį, antroji nuskėlė dalį pakaušio, išdekoruodama sieną smegenimis. Jargonas nusirito prie lavono ir vos suspėjo kilstelėti ginklą – pasirodo, šaulys čia lindėjo ne vienas.
- Ne!.. – suriko mergina, žiūrėdama į jį juodomis, pilnomis siaubo akimis. – Nešauk, aš... aš neginkluota!
- Bet tavo laikas baigėsi!
- Taip, man sakė... Duok man akmenį!
Sugriaudėjo šūviai, pažiro tinkas ir stiklo šukės. Ji prisidengė galvą. Jargonas abejingai kryptelėjo, nežiūrėdamas pykštelėjo per petį. Jis galvojo.
- Prašau... – maldavo mergina, - aš nenoriu mirti nuo kulkos!
- O ko tada atsibeldei čionai?! – jis jau kišo ranką į kišenę.
Staiga mergina suriko, čiupo  ginklą nuo lavono ir paleido šūvį Jargonui per petį. Apstulbęs jis išgirdo šlumštelint kūną.
Juodaakė numetė pistoletą, drebančiomis rankomis paėmė iš jo dovaną. Paskubomis įsidėjo į burną ir nurijo. Jos žvilgsnis jau geso, kai sekanti papliūpa suvarpė Jargonui nugarą, beveik perplėšdama pusiau.

---

- Jeigu tu padėsi man patekti kuo arčiau epicentro, būsiu labai dėkingas, - sumurmėjo jis Kivai.
- Dieve aukštielninkas, gal tu ten karą pradėjai?!

---

Tiesiai prieš jį kažkoks vyras užtaisinėjo dujų balionėlius, ketindamas primėtyti jų pilną patalpą. Šalia jo gulėjo dujokaukė, netoliese – vienas iš jo paties lavonų. Šis rankoje tebegniaužė magnetinį pistoletą. Jeigu atmintis nemelavo, apkaboje turėjo likti ne mažiau keturiasdešimties kulkų.
Jargonas atsargiai prisėlino prie vyro, sugriebė ir nusuko sprandą. Tada atsargiai paguldė, kad nesukeltų triukšmo, nors tai atrodė juokinga – iš kampo vis dar tebepyškino.
- Aš jį nušoviau! – išgirdo moterį rėkiant.
- Nepraraskit budrumo, jis tuoj atsiras!
Šaudymas liovėsi.
- Būk tu prakeiktas, Jogneri! – pasakė kažkas drebančiu balsu. – Čia tikras pragaras! Verčiau jau būčiau ėmęs Jargono akmenį!
- Čiaupk srėbtuvę! – suurzgė užkalbintasis. – Antraip vėl pražiopsosime jį ateinantį. Semai, kaip ten dujos?..

Užuot atsakęs, Jargonas sviedė užtaisą į balso pusę. Dujokaukė jam buvo kaip tik, todėl nesibaimindamas svaidė užtaisus, šį kartą nesirengdamas išlįsti.
- Pusproti, palauk, kol mes užsidėsime...
Balsas nuslopo po kauke. Jargonas ištraukė iš savo lavono delno pistoletą, ramiai pakilo ir nuėjo ieškoti kitų, klaidžiojančių migdomųjų dujų rūke.

---

- Fragmentas užsivėrė, - pakomentavo Kiva, stoviniuojanti celiaro pakraštyje. – Graži dujokaukė, Jargonai.
Jis kažką suniurzgė, nusitraukdamas nebereikalingą daiktą.
- Viskas gerai?
- Beveik. Keturiems daviau akmenis. Trys pašaliniai žuvo. Visi kiti – mėsmalėje... Velnias!
- Tada kas negerai?
Jargonas galvojo, stengdamasis perkratyti atmintyje visus paskutinius įvykius.
- Sutikau aiškiaregį, - pasakė po akimirkos. – Jis man išpranašavo, kad šis fragmentas kažkaip pakeis mane.
- Tu juo tiki? – sunerimo nimfa.
Jargonas linktelėjo.
- Gal aš jau pasikeičiau, Kiva? Ar pastebi kažką svetimo manyje? Ką nors?..
- Nurimk, tu tik supykęs, - nimfa prisiartino, paliesdama vėsiu delnu jo prakaituotą skruostą. – Tu visada būni piktas, kai reikia spręsti reikalus šitaip... Netrukus nurimsi, imsi savęs klausinėti, ar teisingai pasielgei. Apverksi viduje juos visus...
- Šį kartą gal neverksiu, - niauriai šyptelėjo.
Kiva irgi nusišypsojo, tebeglostydama jį.
- Na, gal tik kelis iš jų... – sumurmėjo Jargonas. – Greičiausiai Nestoras Demera regėjo mane besidarbuojantį toje salėje. Ten viskas panašėjo į pragarą. Netgi  ginklų ekspozicija...
Kiva nesiliovė glaustytis, įliedama į jo esybę ramybės dozę. Pati ji galvojo visai apie ką kitą. Žiūrėjo fragmentus, ieškodama Jargonui kažko „lengvo“, ne tokio erzinančio. Gal beviltišką senutę, kuriai jau ir taip būtų metas iškeliauti? Jis pasikalbėtų su ja apie orą, apie anūkus, tada ji nesipriešindama prarytų dovaną, nesikeikdama ir neatsišaudydama...

- Jargonai... – atsitokėjo Kiva, pajutusi jo lūpas ant kaklo ir skruosto. – Dabar ne laikas, Jar...
Bet jau buvo vėlu. Užsimiršusi ne nuramino jį, tačiau įaudrino. Dabar Jargonas virpančiais pirštais raišiojo jos afrikietiško motyvo dirželius, atidengdamas krūtis, nurengdamas ir palikdamas visiškai nuogą.
- Jargonai, - prajuko ji, - bet mes tik vakar...
Jis jos nebesiklausė. Vėl ėmė laižyti, bučiuoti jos kaklą lyg apkurtęs, Kivai net akyse aptemo. Niurnėdamas skubiai nusimetė kraujais nutaškytus rūbus, palikęs ją stebėti, tada vėl puolė, priversdamas atsiremti į vėsią koloną. Kiva jautė jo rankas, slystančias šlaunimis, besistengiančias kuo greičiau priversti ją praskėsti kojas ir leistis paimamai be jokių didesnių įžangų. Pajuto nekantrų krimstelėjimą į petį, sudejavo ir pasidavė. Kai karštas kūnas nudegino ją viduje, nimfa aiktelėjo, įsikirto nagais į mylimąjį ir nebepaleido, kol tik juto postūmius, suteikiančius pasitenkinimą.

---


Keistą vietelę išsirinko Paša, nieko neprikiši... Didžiausias sandėlių miestas, prapuvęs, prarūdijęs iki pamatų, tačiau kažkaip tebesilaikantis. Papūtus vėjui, girgždėjo ir skimbčiojo skarda, gaudė pusiau praviri vartai, lyg koks muzikantas pūstų į milžinišką dūdą.
Jargonas žengė pro vartus, niekaip nesuprasdamas, koks šėtonas atginė Jorkę čionai, į apleistą pastatą. Gal jis buvo valkata?..
Netoliese išvydo sustatytas statines. Ant vienos iš jų degė žibintas, prijungtas prie atidaryto lagamino. Dar prisidėjo niauri, dulsva dienos šviesa, patenkanti pro skylėtą stogą. Tiek pakako norint pamatyti aštuonis žmogėnus, besitariančius šalia žibinto.
Prisiartinęs Jargonas išvydo ir tikslą, dėl kurio jie čia susirinko. Kiek žemiau, ant medinių padėklų gulėjo išrikiuotos dėžės su ginklais. Daugybė dėžių, lyg kažkas organizuotų nedidelį asmeninį karą. Jargonas mintyse susikeikė.

Pajutęs į galvą įremtą metalą, nė nekrustelėjo. Gaidukas greičiausiai jau buvo atlaužtas.
- Judinkis, - įsakė žemas, nemalonus balsas.
Aštuoni besitariantys vyrai sukluso, atsisuko į juos. Jargonas žengė, stengdamasis nedaryti staigių judesių.
- Kas ten vyksta? – paklausė vienas iš jų.
- Sugavau svečią.
- Vesk arčiau tada...
Jargonas prisiartino, žvelgdamas į juos paeiliui ir pamažu perprasdamas kiekvieną. Vienas iš aštuoniukės jam jau buvo pažįstamas – tas, kurio čionai atėjo.
- Supistas mentas? – Jargonui į veidą ėmė spiginti žibintuvėlis. – Nepanašus, sakyčiau. Kas tu toks?
- Jargonas.
Žibintuvėlis užgeso, tačiau jis vis dar mirksėjo apakintas.
- Panašus į tokį, bliamba. Ko tau čia reikia?
- Aš atėjau pas tave, Paša. Laikas išseko, metas tau paimti iš manęs mirties akmenį. Kol dar nepridarei daugiau, dėl ko galėtum gailėtis.
Akimirksnį visi tylėjo, gromuliuodami žodžius. Net sargybinis nuleido savo patranką, negalėdamas patikėti savo ausimis.

- Vadinasi taip, - atsikrenkštė Paša, - atsivežu čionai kalną ginklų, ketindamas padaryti bene pelningiausią biznį savo gyvenime, o tu man siūlai nudvėsti?
- Aš tau siūlau beskausmę mirtį. Ar daug pažįsti žmonių, kurie numirtų sava, tuo labiau beskausme mirtimi?
- Jargonai, - Paša padėjo sunkią ranką ant „mirties dievo“ peties. Jis pašaipiai išsiviepė. – Mano aplinkoje apskritai niekas nesulaukia sukruštos senatvės. O mirštame mes nuo dviejų dalykų – nuo kulkų ir nuo kepenų cirozės. Todėl dar sykį pagalvok ir pasakyk man ką nors... įtikinamesnio, kol dar pats turi laiko.
Jargonui į kepenis įsirėmė vamzdis.
- Tai neturi prasmės, - ramiai pasakė Jargonas. – Gali mane nušauti, tačiau...

Šūvis sukrėtė iki kaulų smegenų. Sekantis pribaigė. Jargono kūnui susmukus, iš žaizdų dar kelias sekundes tvinkčiodamas sunkėsi kraujas.
- Būtent, - išsiviepė Paša, traukdamas iš dėžės magnetinį kulkosvaidį ir grūsdamas dėtuvę su penkiais šimtais feromagnetinių, stambaus kalibro kulkų. – O dabar sugrįžk ir pažaisk pagal mano taisykles!