Kolektyviniai kotletai

Karalina stovėjo prie dubenio su blyškiai raudonais plaučiais ir kišdama juos į mėsmalę smulkino mėsą kotletams.

Viską reikia ištverti. O kas belieka? Reikia nusipirkti tas basutes iš turgaus, vis kažkoks džiaugsmas. Ir plaukai jau visai pražilę, o Zigmui taip patinka brunetės. Reikia susiimti. Jei ką, bus galima nueiti į bažnyčią. Ryt gi sekmadienis.
                                 
Dieve,

Ačiū tau labai už viską, ką davei ir už kitas malones, kurias gal dar  tik duosi, aišku, jei būsiu verta. Būk geras, padaryk taip, kad nesumažintų etatų. Bent jau man ir Rimutei. Rimutei gi reikia dabot mamą. O man ant galvos pusseserės mergaitė. Ir padaryk taip, kad ji kuo greičiau išsimokytų ir gautų gera darbą su geru vyru. Keista ji, labai keista, bet gal išprotingės į brandumą. Dieve, atleisk man visas kaltes, esu tikrai kalta, bet viskas tavo valioje. Oi, rupūže, kiek kremzlių, matyt pasenusią mėsą liciperos pardavė…

Kažkodėl man visada atrodė, kad ji ne mėsą malą, o verpia rausvą audinį, kurį paties ant virtuvės grindų ir šlepsės juo savo sūrio kvapo šlepetėmis.

Karalina gamino maistą, o aš sėdėjau prie stalo ir svajojau apie Indiją. Tą, kurioje šilkais ropoja auksinės utelytės, o su kiekvienu kvėptelėjimu įkvepiama prieskonių, fekalijų ir smilkalų prisodrinto aromato. Turiu tokį sąsiuvinį, kuriame esu užsirašiusi daugybę indiškų patiekalų receptų: kaip gaminti panyrą, samosą, čiapati ir kitus. Man patinka jų pavadimai. Vien nuo žodžio „Čiapati“ galima įsivaizduoti, kad kažką skanaus pararyji, čaižiai ištardamas „č“, tada suglausdamas lūpas ir galop liežuvio galiuku atsitrenkdamas į gomurį. Ir tas begalinis estetinis malonumas visiškai neįmanomas su kotletais.

Užuodžiau aliejuje svilinamų plaučių kvapą, apibarstyą pigiais, sūriais prieskoniais.
- O Indijoje jie naudoja kokoso aliejų, - atsiduso Jūra.
- Nu nu, neišsidirbinėk,  geriau eik pakviesk Zigmą valgyt.

Zigmas gulėjo ant sofos. Be marškinėlių, su dideliu, balkšvu pilvu. Netoliese stovėjo laikraštinis staliukas, kuris iš tiesų, buvo taburetė. Ant staliuko diena dienon augo kriminalinių laikraščių šūsnis ir plonos detektyvų knygelės, pardavinėjamos kioske, matomame pro virtuvės langą, už kelis litus. Kai šūsnis išaugdavo iki tam tikro ūgio, Karalina ateidavo ir atsinešusi didelį, mėlyną maišą, sukraudavo beletristiką ir įdavusi sunkų nešulį, liepdavo nunešti kaimynui, turėjusiam sodą, kuriame kūrendavo malkas ir Zigmo skaitalus. Zigmas buvo užsnūdęs. Ant jo krūtinės augo tamsūs, prakaituoti plaukai.
- Dėdė! Valgyt! – šūktelėjo Jūra.
- Ką? – sugargaliavo.

Zigmas pasižiūrėjo į Jūrą. Ji turėjo gražią krūtinę: dar tebesiformuojančią, bet jau iškilią ir stangrią. Ir speneliai turėtų būti dar visai gležnučiai. Matyt, kad turės daug bernų. O kai su vienu kuriuo susidės, tai ne nuodėmė bus, jei ir su juo truputėlį. Kelis kartelius. Argi čia tvirkinimas? Aišku, kad ne.

O kokia jos subinytė. Nepalyginsi su Karusės. Jos kaip pagalvė. Tokias nusenusias bobas tik užkast po medžiais, kaip kad mafai daro. Oi, kokia subinytė.

Sėdėjome ir valgėme šleikščius kotletus. Zigmas kelis sykius pėda palietė mano blauzdą. O Zigmo nagai geltoni. Karalina kažkada sakė, kad bus grybelis ir karpė jam kojų nagus, laikydama pėdą ant unitazo dangčio. Kažin, kaip ten Indijoje. Manau, kad varguoliai išvis nesikarpo nagų. Tie nagai tiesiog susiraito ir sumedėja.

- Jūra, ką čia dirbi? Gi padėta šakutė, - subambėjo Karalina, kai Jūra ėmė valgyti rankomis.
- Nelįsk prie vaiko, - riktelėjo Zigmas.
- Teta, taigi Indijoje visi valgo rankomis. Taip visai higieniška ir netgi įdomiau.
- Nudurnėt baigi.
- Tai kad rimtai. Penkios stichijos per penkis pirštus.
- Nesąmonė. Imk šakutę ir nesibjaurok.
- Ar tu gali nelįst prie Jūros, kas sakyta? – daužtelėjo kumščiu į stalą Zigmas.
- Gerai, nerėk, nerėk. Įdėt bulvyčių, Zigmuti?

Karalina įdėjo tris krapais apibarstytas bulves ir šyptelėjo susiraukusiam vyrui. Nemėgstu tos mergaitės. Būtų kaip visi, tai ne, terliojasi. Ir per ją Zigmas irzlus darosi. Reikės nueit pas Romą, kad išmestų kortas. Gal laukia Zigmulio koks sunkumas, kad toks piktas paskutiniu metu.

O ji nepyksta,
kad liečiu kojytę,
dar sykiuką.
O tikri smilkalai labai
brangūs, tibetietiški tai
išvis nekvepia, nesuprantu,
kam tada juos degina.
O basutės bus tik ant čiut
kulniuko, būtų gerai
alyvinės spalvos. 

Trys žmonės sėdėjo prie sukrypusio stalo ir valgė kiaulės plaučius. Kiaulė anksčiau augo vienoje fermoje, visai netoli miestelio. Tai buvo labai protinga kiaulė, bent jau jos gardą tvarkydavęs Andrius taip galvodavo. Kiaulė pažindavo jo balsą, niekada neišsivoliodavo į atmatas ir mėgdavo uosti tabako dūmą, kada Andrius užsirūkydavo, atsirėmęs į jos gardą. Kiaulės vardas buvo Indrė – bent jau taip ją šaukdavo Andrius. Tikriausiai dėl to, kad toks buvo jį metusios merginos vardas. Naktį, prieš Indrės skerstuves, Andrius prastai miegojo ir sapnavo, kaip byra jo dantys. Popiet Indrės dalys pasiekė miestelio turgų, kuris labai panašėjo į Indišką. Gal dėl kvapų ir auksinių dantų prekeivių burnose.