Švara

Ingė tupėjo koridoriuje ir sniego baltumo servetėlėmis valė šuns pridergtą vietą. Ji numesdavo vieną lapelį ant balos ir stebėdavo kaip greitai geriasi vanduo ir servetėlė patamsėja. Tada dar vienas lapelis. Ir dar. Koridoriuje maišėsi aitrus šlapimo ir nunešiotų batų kvapas. Kartais Ingę šis kvapas supykindavo ir ji porą sykių žiaugtelėjusi išbėgdavo ir užsidarydavo tualete.

Išmetusi servetėles, ji išleido šunį iš sandėliuko ir stambus juodas mišrūnas šoktelėjo, letenomis perbraukdamas per Ingės šoną. Ji nuėjo į savo kambarį, o šuo nepatenkintas suinkštė už durų.

Ingė atsisėdo prie stalo ir įsijungė kompiuterį. Internete neatsitiko nieko naujo: tie patys puslapiai, tie patys salotiniai skritulėliai ekrano dešinėje. Ji lėtai atsistojo ir nuėjo į balkoną. Pažvelgė pro langą į kambarį – kambaryje viskas tvarkoje, o štai balkone buvo tuštuma, tikras vaakumas.

Ingė dažnai pasijusdavo esanti paribyje. Kartais ji taip įsijausdavo, kad tuštuma užpildydavo ne tik daiktus aplink ją, bet ir ją pačią. Dabar ji jautė, kaip greitai ima tirpti ir tolti visa ko svarba ir po akių vokais lįsti sniego baltumo servetėlės. Ingė sukaupė jėgas ir mėgino įsivaizduoti cigaretę – jaukią, pilnavidurę. Spustelti dantimis minkštą filtrą. Ugnies spragtelėjimą. Tada tirštą masę, užpildančią plaučius ir lėtai išeinančią iš nosies. Ingė sekėsi ir ji vargais negalais iš chalato kišenės išsitraukė perlūžusią cigaretę. Iškvėpusi tabaką ji pamatė apšiurusį balandį, tupintį ant kaimyninio balkono krašto. Tuštuma pradingo.
 
Ingė išėjo iš kambario: šuo gulėjo prie durų ir pamatęs šeimininkę ėmė šokčioti, dunksėdamas kojomis į žemę. Ji paglostė didelę šuns galvą, o šis krimstelėjo jai į ranką.
- Šlykštynė! – iškošė ji ir vožtelėjo jam per paukaušį.

Ingė nuėjo į vonią ir ėmė leisti vandenį. Nusisiautė chalatą ir įsispoksojo į veidrodį: stikle stovėjo pilkšvaodė moteris, nukramtytomis lūpomis, juosvais askritimais apžėlusiais speneliais ir duobėtomis šlaunimis. Tada ji murktelėjo į karštą vonią ir stebėjo lėtai mirkstančius rankų pirštus, panašėjančius į vytintas dešreles.

Staiga po baltomis kažkas sušmėžavo ir netrukus išniro močiutės ranka: išmarginta melsvomis gyslomis su masyviu gintariniu žiedu ant piršto.
   
Močiutė mėgdavo maudytis cinko vonioje, ant galvos mūvėdama celofaninę kepuraitę ir garsiai repetuodama rytdienos pamoką. Jaunystės nuotraukose ji kiek primena amerikietiškas namų šeimininkes su gelėtomis suknelėmis, plonais dirželiais ir vyšniniais lūpdažiais. Per pamokas ji svajingai deklamuodavo Maironį, dalindavosi su kaimynėmis likerių receptais ir mėgdavo operetes. Vėliau močiutė vis dažniau verkdavo ir užsidarydavo vonioje, kur gulėdama pienu skiestame vandenyje gerdavo šviežiai pagamintą likerį. Kai iš darbo grįždavo senelis, atkabindavo užrakintas vonios duris, vilkdavo nuogą ir šlapią močiutę į lovą – kad išsiblaivytų. Jiems praėjus, koridoriuje atsirasdavo vandens šliužė, palydėta močiutės dainavimu. Ingės mama turėdavo iššluostyti tą vandenį.  Kartą, kai mamai buvo aštuoneri, senelis namo grįžo vėliau ir keikdamasis įpuolęs vonion rado močiutę,  panirusią iki plonų antakių balzganame vandenyje, tik ranka, su gintariniu žiedu gulėjo ant vonios krašto. Vėliau motina Ingei pasakodavo, kad senelė buvusi undine ir išplaukusi atgal į jūrą pro vonios skylę. „už tai visada užkimšk vonią dangtuku“ – atsidusdavo ji.

- Ko tau vėl reikia? – riktelėjo močiutės rankai, išnirusiai virš baltų muilo putų Ingė.
Ranka pora sykiu pliaukštelėjo per vandenį ir vėl dingo putotame vandenyj