Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lietinga vasaros diena, einanti vakarop. Tai liepa. Ir būtent tokiomis dienomis – lietingomis, Sigitui koncentruojasi į vieną  vietą įvairiausio plauko mintys, ir paskui lyg beisbolo lazda trenkia neapsakoma jėga į pakaušį... Išsilieja. Lygiai, kaip ir debesyse - tyliai tyliai kaupiasi lietus, o vieną, nelauktą dieną jau taip smarkiai pradės kristi riebūs lašai, jau taip, kad rodos, pats ir tvanas artėja. Deja, o gal ir nevisai, šiandiena kaip tik ir buvo toji diena.
  Žiūri dabar Sigitas pro langą, galvoja... O galvoja toli gražu ne apie savo gyvenimą, koks jis blogas ar geras, kaip pastarasis klostėsi. Ne. Ir apskritai apie tai kalbant, jis niekada nesigilindavo, neanalyzuodavo, nesigailėdavo savo kiauliškų poelgių, išplaukiančių iš bohemiško gyvenimo. Galvojo jis tiktai apie savo nebaigtą romaniūkštį, ir tiktai. Jam visada tokiomis niūriomis dienomis pagrindinis naujų minčių, idėjų rašliavoms katalizatorius tapdavo lietus. Jis visada, žvelgdamas kad ir į lietvamzdį, įsiklausęs į jo savotišką muziką, atrasdavo unikalių minčių savo pasąmonės klėtyje. Ir štai dabar sumąstė, ką rašysiąs perspektyvoje apie savo pagrindinį veikėją Tomą Šeltlerį.
  Ilgai neužsibuvęs, čiupo savo laptopą ir atvėrė jo kiautą. Taip, šiame kompiuteryje visas jo turtas. Tai pagrindinis jo pragyevnimo šaltinis. Bet panašu, jog jam tai mažiausiai rūpi. Jam, kaip ir kitiems rašytojams, svarbiau prasimušti į bent kokių skaitytojų širdis. Svarbu, kad nors ir už 3, 90 Lt kaina ir prierašu „Akcija“, tarp daugelio sumėtytų nepaklausių knygų būtų ir jo. Ir kad būtų ant viršelio išdidžiai užrašytas autoriaus vardas su skambia pavarde - Sigitas Pelinskas, o taipat ir sektų žemiau geltonomis, neskoningomis raidėmis knygos pavadinimas - „Tomas Šelteris“. Bet vos tik jis spėjo su pelyte bakstelėti į savo „Microsoft Word“ romano aplanką pavadinimu „Tomas Šetleris“ ir išdidžiai pradėti naują skyrių su užrašu „Tomas Šetleris ir jo minčių chaosas“, staiga pasijuto kažko pristigęs. Apsižvalgo aplink, peleninė yra. Su daugybe „Saint George“ nuorūkų. Ir pažvelgus į tą peleninę taip užsimanė padūmoti. Ir dar tas oras. Toks gaivus lietus lyja, oras nepasakysi, kad šaltas. O juk slėgis tokiomis dienomis atmosferoje. Dūmai iš plaučių bus tiršti, kils lėtai lėtai link dangaus. O paskui taip gera plaučiuose, taip malonu gavus savo nikotino dozę. Toks legnvas svaiguliukas. Ir visai ne toks, kokį žmonės gauna pirmą kartą pabandę užsirūkyti. Jiems greičiau tai sukelia šleikštulį, tuo tarpu Sigitui - patį didžiausią malonumą. Taip, jam būtent to ir stinga. Ogi paprasčiausio formalumo jo rašytojo sielos imidžui palaikyti -  cigarečių.
  Staiga pamato mėlyną pakelį, gulintį ant stalo krašto. Ir jis buvo toks grakštus, toks nesulamdytas. Lyg naujas. Ir ant jo gražiai ir išdidžiai užrašytos raidės „Saint George“. Sigito mintyse atsirado kažin kokia palaima pamačius šį pakelį, iš kurio su kiekviena cigarete jis pats sau statosi karstą. Jis tapo tuo mažu vaiku, kai į svečius atvyksta stora tetulė, mamos draugė ar šiaip iš giminių kažin kokia moteris, ir skambiai ištarus „labas“ tam ir taip išlepintam vaikiui atlieka kultūringo gesto ceremoniją - jam į rankas įteikia kokį tai saldainį. Ir dabar, apimtas palaimos bent kolkas, Sigitas čiumpa tą pakelį ir greitai nusivilia. Jis tuščias. Staigi apmaudo banga persmelkia jo kūną. Tada susimąsto, apsižiūri. Ir prisiminė apie savo degtinę, kurios dar liko bent dešimtis gurkšnių paliktų šaldytuve. Ir galiausiai išvedžiojęs įvairiausius variantus, sugalvojo nušauti net du zuikius iškart. Priėjo prie savo apšnerkštos ir nepaklotos lovos, iš numestų džinsų išsitraukė juodos odos šiek tiek apdriskusią piniginę ir išėmė dvidešimties litų poperėlį.
  Dabar Sigitas, apsiprekinęs parduotuvėje „Iki“, esančioje netolimais jo namų, žygiuoja namo, sau smagiai pešdamas dūmą. O jo politileniniame maišelyje su užrašu „Iki“ spaudžiasi pro šonus aiškiai neproporcingi pačiam maišeliui maisto produktai ir ne tik. Eina eina, o prie kebabinės girdisi grėsmingų jaunuolių riksmai, šaižūs juokai. O kaip tyčia Sigitui reikia pro tą kebabinę praeiti, kad sugrįžtų namo. Ir aišku jie prisikabina prie vargšo rašytojo. Keturi jaunuoliai, nešini po stipraus alaus butelius, gerokai įkaušę apsupa ratu Sigitą ir mezga savo šiurkštoką pokalbį:
  -Žė žė, menininkas blet, cha cha cha, - pradeda vienas įtaigiai pokalbį, nusispjaudamas įmantriai pro šalį, o jam, nelyginant avinų banda, pritariančiu ir gyvulišku balsu juokiasi kiti.
  -Iš kur tu čia toks esi nachui, kur gyveni?, - kitas, kiek storesniu balsu kur nekur ant žodžių netaisiklingai sudėdamas kirčius vardan jų įmantrios kalbos uždavė šį absurdišką klausimą ir staigiai išgėrė šešis gurkšnius alaus. O dabar jau niekas nesijuokė.
  -Iš Kauno, mielasis jaunuoli, iš čia pat, kur ir tu. O kas liečia mano gyvenamąją vietą, aš tikrai neprivalau jos sakyti jums, gerbiamieji, - taip jam liejosi žodžiai.
  -Agirdi, menininke tu nachui, sakai staigiai! Tu čia nejuokauk, nes tuoj supyksiu ble, - jau kiek su pakitusia veido mimika atšauna piktu tonu pastarasis, o kiti įdėmiai klausosi pokalbio, gliaudydami saulėgrąžas.
  -Na taip, aš menininkas. Rašytojas. Bet gal praleisite mane, neterorizuodami?. Aš kaiptik šiandien žadu tęsti rašyti savo romaną. Ir kas jums iš mano gyvenamosios vietos? Negi ruošiatės apvogti?
  -Tas pats jaunuolis, jau įnirišęs, smogė jam netikėtai tiesiai tiesiai į nosį ir suriko, - duodi pinigyyynę nachui!, - ir dar, jam parklupus ir gaudant su rankomis kraujo lašus, besiliejančius iš nosies, spyrė į veido sritį. Sigitas, jau su sudūžusiais akiniais atsako jiems:
  -Gerai, tuoj duosiu. Ech, ką su jumis jau bedarysi. Čia ne jūs kalti, tikrai, - traukia piniginę, - jums vaikystėje trūko tėvų šilumos ir, -iš visų pusių kojų smūgių kruša pasipylė Sigitui tiesiai į galvą, jam net nespėjus baigti sentimentalaus sakinio. Tada sportiškai apsirengę nekulturingi jaunuoliai, maždaug dvidešimties metų, staigiai ištraukė patys iš Sigito kišenės pinigus, ir su 237 litų ir 70 centų dėjo į kojas kuo toliau, kad niekas jų nepastebėtų ar kokia močiutė neiškviestų policijos. Sigitas, visas apsikraujavęs, steni ir stojasi ant žemės. Pakelia savo maišelį su maisto produktais, alkoholiu bei  „Saint George“ cigarečių pakeliu, šlubuoja namo. Ir niekam nesiskundžia.
Šiaip taip įšlubavo į savo butą. Nusiavi batus ir nueina į virtuvėlę. Jis supykęs. Iš šaldytuvo išsitraukia tą likusį ugninio vandens litrą ir visa savo esybe išsiurbia nė trupučio nesusipurtęs. Jam dabar degina gerklę, tad jis užsidūmojo cigaretę. Šiek tiek atsirėmęs rankomis į stalą stovi ir apmąsto kątik įvykusius dalykus. Dabar jam neberūpi ši jau ir lietinga diena. Jau atšoko noras jam ir rašyti savo romaną. Nieko jis nenori, tik prisigerti.
  Dabar, trenkus ne ką mažesne jėga iš beisbolo lazdos nuo degtinės nei nuo minčių išsiliejimo preištai, nueina į savo kambarėlį ir tiesiog atsigula į lovą. Užmiega kaip vaikas. Taip ši lietinga diena deja prarado savo vertę. Skyrius liko neparašytas.
2009-05-31 20:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 22:30
Šnekorius
TIk šiap sau. 3 su puse.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 19:21
Būties knyga
Tai geras ar blogas ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 17:13
OM Bodhisatva
om ra om
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 21:04
Būties knyga
Radau techninė klaidą :D iš rašiau, kad pasiemė tik 20lt, o iš jo atkirto visus 270. Reikėtų ištasyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą