Praradimų kelias

Tada dar nebuvo prarasta viskas. Praradimų kelią, nusėtą trikampiais gotiškais veidais, punkiškos destrukcijos skeveldromis priėjau daug vėliau. O tada, kaip ir visiems, man šypsojosi mama, saulė, šunys…ir aš jiems šypsojausi.
Šypsena - tas naivus pasaulio atspindys mano veide, pradėjo nykti kartu su pirmaisiais muzikos garsais, kurie pradėjo skverbtis į mane vis gilyn: muzikos, pilnos egzistencinio pykčio protrūkių, pagoniškosios neapykantos krikščioniškam pasauliui, nevilties… Ši muzika pamažu vėrė duris į tą kitą pasaulį - centimetras po centimetro: nyko šypsenos, džiugios mintys, svajonės. O kai durys atsivėrė iki galo ir aš stojau akistaton su praradimų keliu, ant manęs visa savo griaunančia jėga ūžtelėjo visas pasaulio purvas. Sugniuždydamas mane. Priversdamas pasijusti niekingai menku. Ir veltui po to bandžiau viską nusivalyti. Apdrėbtas buvo ne kūnas. Šis glitus, tįstantis dumblas kerojosi manyje, pamažu įsiskverbdamas į vidų ir sprogdindamas visa, kas gali priversti šypsotis, džiaugtis: meilę tėvynei, tėvams, draugams. Meilę pačiam sau… susprogdino draugiškumą pasauliui ir gyvenimui, liko tik šaltas abejingumas ir atvira panieka.
- visų baisiausia, kad man niekas nebereikalingas - nei tu, nei bet kuris kitas, tik pats gyvenimas. Vis dar. Ir tik tol, kol aš pats jam būsiu reikalingas, o paskui… paskui duosiu pradžią vėl viskam iš naujo. Nusimesiu šį kevalą, o po juo bus dar kitas, gal geresnis, o gal ir ne, kas žino… - stojo tyla, bet ne nebyli. Ją drumstė Dženės akių nebylus šauksmas, kažkur už nugarų gaudžiantis toks pažįstamas balsų šurmulys, susikoncentravęs aplink laužą, medžių lapų lengvas šnarėjimas, vandens pliuškenimas… Visi aplink džiaugėsi gyvenimu, išskyrus mudu. Aš žvelgiau į jos gilias akis, skendau jose. Į mane iš jų žvelgė kitas Aš, tas, kurio reikėjo jai.
- tau geriau mane pamiršti. Pamažu. Bus mažiau skausmo paskui. Kai ateis galas, o jis ateis. Nieko negaliu sau padaryti. Mane prarijo praradimų kelias, dovanodamas vieną praradimą po kito. Pasaulis žiaurus, ir vieną dieną galiu neištverti kurio nors eilinio išbandymo. Tu - vienas skaudžiausių praradimų, bet ne dėl tavo kaltės. Viskas slypi manyje…
- bet juk tu kažkada buvai kitoks, - Dženės balse girdėjosi paslėpta viltis. Dar taip neseniai man šypsojaisi…
Ji šnekėjo, o aš klausiausi tik jos balso: ramaus ir tylaus, nors jame skambėjo ir ateities baimė, ir baimė dėl manęs. Bet tai būtų per daug egoistiška, jei leisčiau sau likti su ja. Visa tai be ateities. Jai reikėjo džiaugtis gyvenimu, meile…kurios aš jai negalėjau duoti.
-… apsidairyk aplink, negi nematai, kad egzistuoja ir džiaugsmas?
- beprasmiška. Aš galiu matyti, bet jausti nebe. Esu bejausmis monstras, sugriovęs tavo jaunystę, bet tu gali dar tai ištaisyti…
Niršau pats ant savęs. Ant viso pasaulio. Atsistojau, nusispjoviau ir išėjau į naktį, į savo stichiją. Daugiau nebemačiau Dženės veido. O ir nepasiilgau jo. Namo grįžau tik paryčiais. Aušo toks šlykščiai gražus rytas. Nenorėjau jo matyti, norėjau grįžti atgal į naktį, į tamsą. Užmigau savo kambaryje. Visiškai vienas ir visų apleistas savo paties noru. Atsibudau tik vakare. Džiūvo gerklė, burnoje tvyrojo šlykštus dvokas. `Tebūnie alus` iš savo aukštybių tarė dievas ir aš paklusau jo visagaliui balsui, atsidaviau jam visa savo esybe. Alus pamažu pildė mano vidurius, kvaitindamas galvą. Nieko nebegalvojau: žiūrėjau į alų, gėriau alų, myžau alumi, gyslomis pulsavo alus, svajojau alų… Šiaip taip atsistojau, girtomis akimis apžvelgiau tuščius butelius (jei dar pajėgiau taip pasielgti) ir nusvirduliavau per darželio teritoriją iš pavėsinės.
Atsipeikėjau kažkokioj patalpoj. Aplink šurmuliavo kažkokie žali sutvėrimai: žalios galvos, žali kūnai. Vienas žaliasis pasilenkęs prie manęs kažką rėkavo. Mano ausis pasiekė žvengimas. Aš sėdėjau, apkvaitęs nuo alkoholio ir visko beprasmybės. Patenkintas savimi policininkas vožtelėjo per ausį, nuo ko galutinai atsipeikėjau.
-Kaip pavardė, klausiu ? – sugriaudėjo galingas balsas.
-Turbūt Garpas, o ką, pretenduosi į tėvus?… - liežuvis vis dar sunkiai vartėsi ir aš nebaigęs sakinio nutilau.
-Kokiam judėjimui priklausai, ką? ir kam tą galvą taip nusiskutai? - ir vėl visuotinis žvengimas.
-Я причисляю себя к лиге святых…
-Užsičiaupk, valkata, kada gimei ?
-Septyniasdešimt ketvirtais spalio aštuntą, tada prisimenu buvo labai daug balų ir girtų mentų…- ir nusiritau ant šono nuo stipraus antausio. - Dėkui.
-Chebra, įvarykit jam analgino, kad mažiau prisimintų. Man aptemo akyse nuo duriančio skausmo šiknoj, šlaunyse. -Renkis. Viską.
Sustigusiais pirštais stengiausi išsilaisvinti iš gal mėnesį neplautų džinsų, marškinių, kojinių…bandžiau atsistoti, bet tik išsitiesiau ant betoninių blaivyklos grindų. Bandžiau atsistoti, bet smūgis į šikną su bananu privertė vėl ieškoti prieglobsčio prie žemės.
- Ką, nenori pats eiti ? tada keliais į kamerą nušliauši,- riktelėjo vienas mentas su nusmukusia krūtine… Aš ant tiek dar nenužmogėjau, kad nepaeičiau savo kojomis,- pagalvojau, bet atsistoti nebespėjau, nes žalia ranka sugriebė už plaukų sruogos ir nutempė gilyn į pastatą. Ropojau keturiomis, šliaužiau keliais, nes skausmas pakaušyje buvo nepakeliamas.
Keikiau šiuos žmogėnus ir savo bejėgiškumą, kol atsidūriau girgždančioj geležinėj lovoj šaltoj kameroj. Aplink viskas dingo: sienos, lubos, langai-likau tik aš ir praradimų kelias. Ryte be jokių ceremonijų buvau išvytas lauk į auštantį ir nieko gera nežadantį miestą. Žiauriai skaudėjo galvą ir maudė raumenis. Kraupi ten vieta. Verta negyvenimo. Ir aš dar čia sugrįšiu. Kad negyventi. Rytoj. Šiandien dar tegul būna alus. Priešmirtinė sielos giesmė aptemusia sąmone sutinkant rytojų. Nežinią. Nebematau prasmės toliau viską tęsti. Vakar buvau nežmogaus vietoj. Girtas gyvulys kurį talžė, kurį voliojo betoninėmis grindimis. Žaisliukas žaliųjų sadistų rankose. Atėjo laikas sudėti visus taškus ant I. O dabar alus…
Nežinau, kiek tai truko, bet kai atsipeikėjau buvo kažkokia prieblanda. Suvokiau begulįs sandėliuke tarp įvairių įrankių, voratinklių…nėra nieko šlykštesnio kaip sutikti naują dieną su skaudančia galva, o burnoje toks dvokas, lyg vakar būčiau rijęs išmatas. Bet visa tai tuoj dings, dingsiu ir aš: dingsiu savo drauguose, tėvuose, aplinkiniuose, dingsiu, o mane suvirškins laiko rūdys, apneš užmaršties dulkės jų smegenyse.
Britvą įsikišau į kojinę. Tai turėjo pavykti. Atgal į tą pačią klaikią vietą, atgal į tos pabaisos vidurius. Taip begalvodamas nepajutau, kaip atsidūriau prie raudono pastato…»Policijos Komisariatas»
Geriau nieko negalvoti. Kažkur viduriuose tvinkčiojo šlapimo pūslė, pritvinkusi dvokiančio geltono skystimo. Atsistojau prie pat durų, tyliai girgžtelėjo užtrauktukas ir srovė nutįso iki pat durų, apliedama stiklą, laiptus, tekėjo upeliu grindiniu, varvėjo… iš pastato iššoko du uniformuoti žmogėnai. Jų akys klaikiai žibėjo ir nežadėjo nieko gera - smūgis per galvą, per pečius, ir aš nusiritau ant laiptų.
- tu ką, vietos kitur nusimyžti neradai, panke? pasivijo mane retorinis klausimas.
Štai taip atsidūriau viduje: šaltoj, ankštoj kameroj. Sėdėjau ant grindų ir žiūrėjau nieko nematančiu žvilgsniu į sieną. Smegenyse skambėjo spalvoti apskritimai, kvadratai, laužtės…Laikas. Nusimoviau batą ir britva atsidūrė rankoje. Aštrus, sekinantis skausmas užpildė visą mano esybę. Sėdėjau sukandęs dantis. Dar vienas rėžis, dar ir dar …kraujas tryško fontanu viską aplink laistydamas. Kontūrai pamažu liejosi virsdami į lipnią, klampią ir rausvą masę. Praradimų kelias netikėtai užlūžo ir atsirėmė į bedugnę. Klaiki čia vieta…
1994