Drauge, niekados neužmiršk...

Draugas – tai žodis, giliai įsišaknijęs mano minčių vagoje. Tai ne tas žmogus, kuris su tavimi nuolatos kalba apie kitų poelgius, išvaizdą, sensacingus įvykius, mados naujienas, ne, šio žmogaus neturiu teisės vadinti draugu. Draugas – tai vienintelė mąstanti būtybė, su kuria galiu kalbėti apie viską ir kartu apie nieką, patikėti slapčiausias mintis, kurios, lyg sunkvežimio ratai, slegia mano krūtinę, ir, tikėtis supratimo, galbūt užuojautos. Tai žmogus, kurio draugijoje man nebaisu juoktis, būti savimi. Draugas – kaip koks „Calgonit 5 in 1“. Tu kaskart atrandi vis kitą jo gerąją pusę, bet vis bijai ją išnaudoti, nes „Calgonit“ 24 skalbimo tablečių pakuotė gali baigtis. Vis nedrįsti prašyti pagalbos, nes manai, kad tas gerumas gali pagaliau išblėsti, bet ir vėl pasirodai žioplas, vėl parodai savo nepasitikėjimą, o draugas tiesiog nusišypso ir tu eilinį kartą įsitikini, kad tikro draugo gerumas yra neišmatuojamos mylios. Žvelgi į jo akis ir suvoki, kad jos tau nemeluoja, o skleidžia kažkokią žalsvą šiltą šviesą. Tai miškas, kuriame plaikstosi jo gera siela, ten ji semiasi jėgų ir kantrybės, kad mums mirtingiesiems padėtų įveikti negandas ir sunkumus. O svarbiausia yra tai, kad draugas priima tave tokį, koks esi iš tikrųjų. Jam nesvarbu ar tu liaunas kaip šakelė, ar pilnas kaip kibiras vandens, jis nekreipia dėmesio į tavo pažymius iš fizikos ar chemijos, juk ne pažymys jam įrodo tavo žinių vertę, nekritikuoja tavo aprangos ir nekiša nosies į tėvų kišenę, automobilių kolekciją. Tokių mąstančių būtybių žeme vaikščioja vienetai, todėl tikrus draugus aš vertinu ir saugau.
Mielasis mano drauge, esu dėkinga tau už šiuos nuostabiausius mokslo metus, praleistus kartu su tavimi mokyklos suole. Labai vertinu kartu patirtas akimirkas, džiaugsmus ir vargus, matematikos pamokas šeštajame suole ir žinoma tave vertinu už tai, kad man parodei tikrąją gyvenimo prasmę.
Kad ir ką darytum, kad ir kur mokytumeis, kad ir kuriam pasaulio krašte begyventum – tu visada būsi gyvas mano mintyse. Išrausiu visas piktžoles, kurios bandys užgožt prisiminimus apie tave. Kiekvieną rytą tuos prisiminimus laistysiu tyra ryto rasa, kad jie subręstų, sužaliuotų. Ir jie kaip šimtamečiai ąžuolai girioje – oš mano galvoje.
Kažkur, tarp aštuonių milijardų knibždančių būtybių yra tik viena, man artima siela. Kol ąžuolai siūbuos, tol aš tavęs neužmiršiu. Tu visada liksi gyvas mano pasąmonėje, Girių Lapine!!! Būk tuo tikras.
Su meile – kita artima siela – Chillie:)