Buvimas nebūnant

Kai, karšta ašara virs ledu,
Geltonos rožės žiedas nusidažys juodu sniegu,
Priversk pravirkti dangų
Ir aš tapsiu gaiviu lietum.
Tekėsiu upėm.
Ežeruos pliuškensiuos.
Aš būsiu ta bala, kurią sudrumsi
Ir ta audra, kuri išgąsdins nakty.
Kai vasara žolė pagels,
O žiema vyšnios ims žydėt,
Aš tapsiu saule virš obels.
Ir pirmu bučiniu pavirsiu.
Kai dailininkas baigs paveikslą,
Aš būsiu teptuku.
Barbensiu tau į langą,
Tyliu lietaus balsu,
Užgesus žvakės liepsnai
Pavirsiu jos vašku.