Triušiai.

Atrodo, mano gyvenimas tikrai keistas.

Man užkliuvo triušiai.  Visada svajojau sutikti žmogų, kuris būtų vertas kad ir savaitės mano gyvenimo. Išgyventi kažką nepaprasto ir numirti.

Tiksliai žinojau, koks tas žmogus turėtų būti. Ne savo išvaizda ar mąstymu. Tiesiog žinojau, ką jis gali man duoti. Arba žinojau, ką iš jo pasiimčiau.

Jei turėčiau savaitę tobulo gyvenimo, į jį įtraukčiau kelionę autobusiuku. Kartais reikia mokėti kalbėti ne tik apie sudėtingus dalykus.

Triušiai. Atrodo, jie visai niekuo neypatingi. Tiesiog yra. Kažkur gyvena ir retkarčiais kelyje ar miške išlenda pasirodyti, jog dar yra. Ir dar kūrena pirtis:)

Pirmą  kartą triušį mačiau, kai su močiute važiavom traukiniu namo. Buvo velykos. Tada girdėjau istoriją, kad tie triušiai, kuriuos matau yra tiesiog kaip velykinė atributika sukurta tam, jog žmonės jaustų šventinę nuotaiką (aišku, istorija tada man buvo kiek kitaip papasakota. Vaikiškiau. Bet esmė ta pati) Tie gyvūlėliai tada man atrodė tokie nepaaiškinamai gražūs ir skirti tam, kad tikrai nudžiugintų. Tik mano gyvenimo aplinkybės buvo kitos. Tada aš- vaikas. Mano pasaulis- kupinas spalvotų burbulų, kurie, net prisilietus, nė neketindavo sprogti, nes mama buvo sakiusi, jog muilas skaudžiai graužia akis. Ne tik aš, bet ir burbulai tai puikiai žinojo.

Antrą kartą su triušiais susidūriau visai nesenai, bet šį kartą jie jau nebuvo tokie gražūs ir nekėlė šventinės nuotaikos. Arba tiesiog niekas man nesugebėjo apie juos gražiai papasakoti. Nors aš vos ne verkiant prašiau nepamirštamos istorijos. Dabar pagalvojus apie triušius, man norisi verkti… Tada aš- vaikas. Kas aš dabar?

Sakiau savaitę? Jau treti metai aš bandau išgyventi kelionę autobusiuku. Tik mano plano žemėlapyje parašyta: ”kelionė į niekur” . Aš neįstengiu jo užvesti. Ne todėl, kad autobusiuko dalys neveikia. Jis galėtų nuvažiuoti tūkstančius kilometrų. Bet aš jo neužvedu todėl, jog vieną kartą, jau pasiruošusi kelionei ir įlipusi į autobusiuką, per langą pamačiau šešėlį. Jis mane taip sudomino, kad nebegalėjau atsitraukti. Jis krinta, stojasi, šoka arba tiesiog stovi sustingęs. Arba dingsta. Aš net nežinau, kokio daikto tas šešėlis, bet kai jis dingsta, aš netenku kelionės prasmės. Arba gyvenimo prasmės. Tai mane kankina.

Nežinau, kas man neleidžia paimti į rankas autobusiuko raktelių ir jį užvesti. Šešėlių pilna visur. Jų formos gal net įdomesnės nei to, kurį stebiu jau trejus metus. Bet aš prisirišau. Galėdama pasukti raktelius ir išvažiuoti, jog stebėjimai daugiau manęs nekankintų, aš verčiau leidžiu šešėliui dingti ir vėl grįžti, kad tik mano gyvenimas turėtų mano susikurtą prasmę. Nors susikurtoje prasmėje manęs nelaukia  ateitis. Kol nepasuksiu raktelio…

Kas yra mano gyvenimo prasmė? Turėti šešėlį, jį stebėti ir saugoti, nors jis nė nenutuokia, jog šitaip gyvenu. Ir niekada neprieis. Niekada nepasakos apie trišius, neatsakys, kokios jie spalvos ir neparodys, kokio jie dydžio. Jis niekada apie mane nesužinos, kad ir ką aš daryčiau. Ar tai prasminga?

Aš nežinau, ko laukiu. Kol vieną apsiniaukusią dieną mano šešėlis visiškai dings ir paliks mane vieną ar kadanors, nors ir negreit, jis vis dėlto išmoks bent vieną žodį ir ištars jį man. Stebuklų būna visur.

Ką prarandu taip laukdama? Niekis. Tik gražiausius gyvenimo metus, savo jaunystę, pasitikėjimą savimi, kažką tikro… Ar tai daug?