Mėlyni stogai

Žiūriu pro langą kaip išgązdinta katė, bijanti iškišti nosį į lauką, kad ūsų niekas nenurautų. Čia jaučiuosi saugi ir tokia nepasiekiama. Namai sustatyti kaip kaladėlės ant grindų, visi tokie panašūs, iš tokio paties molio nulibdyti. Sėdžiu ir stebiuosi jų grožiu. Visi apsamanoję ir apkerpėję, vandens išgraužtais kanalais prisidengę. Tik vienas mėlynas ir dailus stogas šviečia gėrėdamasis savo nauju abdaru. Jis vienintėlis toks tarp pilkų ir senų stogų.

Šaltis vis gelia kaulus ir smelkiasi kaip vandens lašas į kelio gruntą. Taip noriu sušilti, kad skruostai tapų minkšti ir rožiniai. Mieguistos gėlės ant palangėsjau  meta lapus neregėdamos saulės šviesos. Kaip ir jos pasiilgau tos šilumos, glostančios rankas saulėtą rytą. Pirštai neregi baltų delnų, kviečiančių pašokti valsą. Salėj tuščia, kiemsargis tik valo saulėgrąžų lukštus nuo tako ir spjaudosi keikdamas kiemo vaikus. Pilnos šiukšledėžės musių, kaip vilkų prie supuvusios maitos. Jos skraido aplink laukdamos dar vieno atšalusio kūno, kad galėtų suleisti savo iltis į esybe persmelktą sielą.

Ant lovos guli anklodė, pūkinė ir šilta. Suspaudus rankomis pajuntu tą purų jausmą, kai jautiesi lengvesnis už orą. Švystelėjus rankas ji pamažu priglunda prie mano kūno. Žvelgiu pro langą į bičių avilius, tokius spalvotus. Bitės ne tokios kaip žmonės. Jos šiltos. Savo kūnais šildo viena kitą, glaudžiasi mažomis kojelėmis. Įsikabinusi į korį viena maža bitelė laiko visą spiečių. Ji niekad nepaleis, nepasiduos. Savo menką kūnelį aukodama atsiduos dėl kitų bičių saugumo ir šilumos.

Man šalta. Nugręžusi akis nuo lango, metu antklodę žemėn. Šalta. Mėlynos grotos išpintos juodais siūlais kapoja mano pasaulį. Jie supynė savo gijas ir užslinko ant likusio šilumos lopinėlio. Uždarė jį savo languotame kaleime. Priglaudusi delnus prie lūpų pučiu man dar likusį kvapą į sušalusias galūnes.

Dar vienas naujas avilys. Mėlynas. Mėlyni - mano mėgstamiausi. Jie tokie panašūs į dangų, kuriame saulė sušildo visus. Dangus tikriausiai panašus į avilį, visi tokie šilti. Visi turi šeimas, kaip bitės spiečius. Bet ten neįleidžia tų, kurie neturi mėlyno stogo. Jiems lieka tik vanduo, atspindintis žydrynę savo kūnu. Ten jie palikti po lietaus lašais lyg rūkas praslenka pro debesis ir susigeria į upę.

Kokia žalia žolė po lietaus. Tik pienės permuša saulėtom galvomis tą žalumą. Saulė pakelia jų galvas, o jos laukia žiūrėdamos į kitus iš aukštai. Mato pasaulį iš savo stogo ir tiki viltimi, nors ir numetusios baltus pūkus ant šaltos žemės, prisiglausti prie tų, esančių apačioje, kuriais taip ilgai gėrėjosi.