Kranklys ir lakštingala

Kartą gyveno kranklys
Ir turėjo jis varną,
Snapas buvo aštrus kaip  gilys -
Subadė net šerną.
Daug kranklyčių aplink rėžė sparną,
Bet visvien jis buvo su varna
Galbūt mylėjo ją...

Ei krankly ktrankly, kodėl tupi
Taip ramiai ant medinės tvoros?
Žiūri  į tave paukštytė žavi,
O tu savo varnai lesi burnos.

Lakštingala kartą dainavo
Viena sau pati,
Ir kranklio širdį sugavo
Melodija graži.
Kranklys pamiršo, kad varną myli,
Nes ji tik garsiai rėkia arba tyli.
Todėl paliko ją...

Ei krankly, krankly kodėl laikstai
Paskui visai neišvaizdžią, bet gražią dainelę?
Ei krankly, krankly ką tu mąstai?
Vis vien sugrįši pas savo padermenę.

Varnai pavydas sukilo,
Atkeršyt žadėjo
Nes lakštingala krankly pamilo
Ir tekėti norėjo.
Kranklys atėjo su glėbių grūdų,
Sakė, turės jie daugybę vaikų,
Susisuks lizdą didelį, platų,
Ir gyvens kartų visą šimtą metų!

Ei krankly, krankly kodėl žadi,
Kol ji neišperėjo nė vieno kiaušinio?
Ei krankly krankly tai ne tavo rūšis.
Nors niekas nesako, bet visi tai žino.

Kranklys sugrįžo pas varną,
Nesuprato lakštingalos,
Nes ji vis dainuodavo arba
Niūnuodavo tyliai.
Vargšė lakštingala nemokėjo tylėti
Ji karštai maldavo kranklį mylėti
Ją...

Krankly, krankly kodėl sudaužei
Ir sutrypei tave mylinčią širdį.
Ei krankly, krankly kodėl per vėlai
Supratai, kad tavo ausys tik tylą girdi.