Ties riba

Miestelyje, visai prie geležinkelio linijos - didžiulis trijų aukštų baltų plytų namas. Už jo - lygiagrečiai pagal bėgius sustatyti vienaaukščiai sandėliai, į kuriuos per trumpą bėgių atšaką paduodami vagonai su prekėmis.  Tas namas - kampinis, stovi prie pervažos, kur pagrindinė gatvė kerta geležinkelį. Prie gatvės- sargo būdelė. Žemutiniame namo aukšte įsikūrusios krautuvės su įvairiomis prekėmis, antras aukštas gyvenamas, o trečiame - kontoros, buhalterija, seifas. Du kiemai skiria jį nuo kito - raudonų plytų dviaukščio.  Tai dviejų miestelio turtuolių namai. Baltas - prekybininko žydo Šneiderio, o raudonas -  vaistininko Šukio. Jie artimi kaimynai, tačiau nebendrauja. Koks gali būti bendravimas žydo su kataliku?  Tik jų vaikai tai viename, tai kitame kieme žaidžia, bėgioja kartu ir niekas jiems nedraudžia.
  Šneiderio - trys vaikai. Vienas sūnus jau vedęs, irgi turi tris vaikus: berniuką ir dvi mergaites. Mergaitės dar visai mažiukės ir jas visur vedžiojasi auklė, o anūkui Dovydui jau šešeri ir jam jokios auklės jau nereikia.  Šešeri metukai ir vienturtei vaistininko dukrelei Ramutei. Taigi, jau rudenį jiems teks keliauti į mokyklą.
Didžiuliuose, dekoratyviniais žydinčiais krūmais apsodintuose kiemuose, kai tik lauke saulėta, nuo ryto iki vakaro laksto, krykštauja abiejų turtuolių vaikai. Šneiderio šeimoje visi tarp savęs kalbasi lietuviškai. Lietuvė auklė privalo tik taip su vaikais kalbėti. Maži būdami ir girdėdami tik tą kalbą, jie gerai išmoks lietuviškai, na, o žydiškai visada išmoks, kad ir vėliau. Tai Šneiderio  marčios sumanymas. Ji nori, kad užaugę vaikai kalbėtų be akcento ir tas jos sumanymas jau duoda vaisių. Dovydas taip gražiai kalba lietuviškai, kad sunku patikėti, kad tai žydo vaikas. Ir iš vis - gražus berniukas visai nepanašus į žydaitį. Veidelis smulkus, baltas, noselė tiesi, akys didelės, mėlynos, plaukai kaštoniniai. Jei kas nors iš mažiau pažįstamų jį pamato kartu su baltaplauke Ramute, tai galvoja, kad abu yra vaistininko vaikai. Kai Ramutė buvo mažutė, mama pindavo dvi kaseles, o kai atėjo laikas į mokyklą, buvo supintos dvi storos kasos. Padabintos žydrais kaspinais, jos labai tiko prie uniforminės suknytės.
  Švarūs, gražūs, visada aprengti tvarkingais drabužėliais - jie mokytojos numylėtiniai.  Kokie tik vyksta mokykloje renginiai, jie pirmieji visur dalyvauja. Scenoje deklamuoja eilėraščius, šoka poroje tautinius šokius, ekskursijose į gamtą jie žingsniuoja kartu susikibę  už rankų. Į mokyklą kartu, iš mokyklos kartu. Pamokas taip pat ruošia kartu tai Dovydo kambarėlyje, tai vaistininko namuose. Dovydas, kaip ir pritinka vyrui, visur mergaitę globoja, apgina nuo išdykusių vaikų, kurie bando Ramutę pešioti ir apstumdyti. Vaikai, matydami juos visada kartu ir nuolat pasirengusį mergaitę apginti Dovydą, prasimano piktų pajuokiančių dainelių:
Kavalierius su pana
Virė košę su smala.
Ne kartą Dovydui teko ir kumsčius į darbą paleisti. Kartą, per vieną rašymo pamoką jis pakėlė ranką.
- Na, ką pasakysi, Dovydai? - paklausė mokytoja.
- Ponia mokytoja, per pertrauką Bartulis tampė Ramutę už kasų, - ryžtingai pasakė jis.
- Štai kaip? - nusišypsojo mokytoja, - o kodėl ji pati nieko nesako?
- Ji tur būt pamiršo, - pagalvojęs pasakė ir atsisėdo.
- Ramute, ar tiesą sako Dovydas? - dar pasitikslino mokytoja.
- Ir dar negražiai dainavo...
Kaltininkui teko atsiprašyti visų akivaizdoje, o per pertrauką ir Dovydas gavo niuksą.
- Žydas parka, pakaruoklis, - uždainavo nubaustasis ir iškišo liežuvį.
- O tu mėšlinas mužikas, - atkirto Dovydas, bet už smūgį mokytojai nesiskundė.
  Maži žaidė kartu, mokyklą lankė ir baigė kartu, į apskrities miestą gimnazijon išvažiavo  irgi kartu.  Bet kaip tik čia jiems teko išsiskirti. Ramutė - į mergaičių gimnaziją, Dovydas - į berniukų.
Gimnazija, tai ne pradžios mokykla. Visai kita tvarka, kiti reikalavimai, griežta drausmė. Kiekvienai disciplinai - kitas mokytojas, daug namų darbų. Nepalyginsi kaip mokykloje buvo. Ramutei nelengva. Norint viską gerai atlikti, neatsilikti nuo kitų, užsidirbti gerų pažymių, kad, grįžus pirmų atostogų, būtų kuo pasigirti tėvams, reikia padirbėti. Su Dovydu susitikusi buvo gal tik kokį porą kartų ir visa kalba - tik apie mokslą, apie mokytojus, apie pamokas. Jis irgi stropiai mokosi, bet jam nėra sunku. Dovydas gabus, jam viskas suprantama, viskas aišku, bet jis ir stengiasi. Nori, kad visi darbai būtų atlikti be priekaištų. Jis tvirtai užsibrėžęs tikslą - būti pirmu mokiniu gimnazijoje, kaip buvo mokykloje, ir iš pat pirmų dienų kibo į mokslus.
  Ramutės kuklesni norai: ji tik nori neatsilikti nuo kitų ir neprisirinkti blogų pažymių, nors pirmais mokslo metais. Būtų labai gėda prieš tėvus, o ypač prieš tėvelį. Ramutės manymu, tik pirmieji mokslo metai tokie sunkūs. Kitais metais gal bus lengviau, bet Dovydas su ja nesutinka.
- Norint ko nors pasiekti moksle, reikia iš pat pradžių siekti pažangos, negalima atidėliot kitiems metams. Žinok, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau.
- Aš niekada to nepasieksiu, ką tu, Dovydai, -abejoja Ramutė, - man kad tik baigti gimnaziją, o toliau - į farmaciją, kaip tėvelis. Juk pats žinai, man sunku su matematika.
- Už tai tau literatūra gerai sekasi, galėtum toliau studijuot. Tik jau ne farmaciją. Užtenka namuose ir vieno vaistininko, - prištarauja Dovydas. - O tu sublogusi, - staiga atkreipė dėmesį Dovydas, - ir pabalusi. Gal man tik taip atrodo? Seniai bemačiau.
- Nežinau, kaip bus toliau, bet dabar man ištikrųjų nelengva, atsiduso Ramutė. - Kai pareinu iš gimnazijos, tai tik pietus pavalgau, o paskui iki vakaro kojos iš namų neiškeliu. Prasėdžiu prie pamokų.
- Aš tau galėčiau padėti, - pasisiūlė Dovydas. - Padaręs savo namų darbus, aš galėčiau ateit po pietų kokiai valandai, kitai. Padirbėtume kartu, ypač prie matematikos.
- Ačiū tau, Dovydai. Po Naujų metų taip ir padarysim, jeigu tik tau nebus sunku.
- Kol kas man tik vieni niekai. Beveik tas pats, kaip mokykloje, tik mokytojų daugiau. O šiaip jau pripratau. Nežinau, kaip bus toliau, tačiau aš viskam pasiruošęs.