Aistra Gyventi

Sunku paaiškinti, bet čia ne aš. Bandau tai padaryti, nes negražu meluoti ir dangstytis po margaspalvėmis kaukėmis... Dėtis kuo nesu, laukti to, ko nenusipelniau. Esu kaip nelaimėlis iš pasakos, gavęs maišą su įvairiomis kaukėmis. Buvo pasakyta: gali užsidėti bet kurią, tik žinok: tuo, kuo buvai prieš tai, būti nebegalėsi. Na, ir mainė žmogus tas kaukes, traukė vieną po kitos: ta netiko, ta nepatiko, kita atsibodo greitai. Siuvėjo kaukė per prasta, turtingo dvarininko – nuobodi... Nežinojo, kad kaukių maiše vis mažėjo. Nežinojo, kad ėmė paskutinę, o paskutinė buvo pajaco kaukė. Nuolat beisišypsančio juokdario, cirko artisto. Pradžioje atrodė, kad pagaliau turi tai, ko norėjo. Ėjo, juokėsi, linksmino kitus. Kitiems tai irgi patiko.
Tik atėjo diena, kai žmonėms jo besijuokiantis veidas įgrįso. Nelaimių akivaizdoje jis negalėjo liūdėti, neteko žmogiško sielvarto, neturėjo ašarų apraudoti artimo netekčiai, – galėjo tik juoktis. Mėgino nusiplėšti kaukę ir tapti tuo, kuo buvo pradžioje – savimi. Netobulu, tačiau pačiu savimi. Deja, to padaryti nebegalėjo... Tokia jau pasaka. Nežinau, ar ji tikrai tokia ir buvo, praėjo daug metų nuo tada, kai jos klausiausi. Bet išliko vaizdiniai, kurie perėję per tam tikrą mergaitišką-paauglišką-moterišką prizmę deformavosi negrįžtamai. Užsilikdami vaikystėje, kai kurie jausmai padeda išsaugoti optimizmą, tačiau jų toks ribotas galiojimas, jog niekada nežinai, kada išauš ta diena, kai suvoksi: „Vaiko nebėra – face the reality, old man/woman*“. Skaudžiausia, kad niekaip to padaryti negali – užsikonservuoti tame etape, kai buvai žiauriai, beprotiškai, besąlygiškai laimingas. Tegali dėsningai keisti kaukes, vieną po kitos: gabus darželinukas, perspektyvus mokinys, pažangus studentas, karjeros laiptais kopiantis jaunas specialistas. Kokia optimistinė skalė!

Bet čia ne apie mane. Aš kažkur pievoje ganau karves. Kaip toj dainoj. Parbėgus griūnu ant šieno ir pinu rugiagėlių vainiką. Klausausi vasariško žiogų čirpimo ir tolumoje sumūkiančių karvių. Kada-ne-kada sulojančio Sargiuko ir padriko paukščių balsų garsyno. Akimis palydžiu saulės laidą ir užmiegu tyru, sveiku miegu. Gamtos, su gamta, gamtoje. Siela, susiliejanti su šventa gamtos energija ir panyranti į amžiną ramybę, kurioje sklando gerumo ir meilės aromatai, kurių įkvepiant, man rausvėja skruostai. Ankstyvo ryto rasoje renku gyvybės sėklas, budinu medį ir glostau žolę, susilieju su saule, kylančia taip sąžiningai kas rytą ir mane bučiuojančia beatodairiškai, neskaičiuojant trūkumų ir pliusų. Pats gražiausias metas – rytinė ką tik pakilusios saulės atokaita. Nepaisau spindulių aitrumo, man reikia karščio, kurį duodi, kuriuo daliniesi taip, kaip aš nemoku... Sakau „man reikia“, nes vis dar nepajėgiu išsivaduoti nuo žemės traukos ir iki tavęs pakilti, išmokti duoti. Vis dar...

Bet ne tik tai. Dar aš – iš ryto nuleidžianti koją ant persiškos vilnos kilimėlio, bundanti kambaryje, kvepiančiame rytietišku smilkalu. Veidrodinėse lubose nužvelgusi išpuoselėtą kūną sukuosi į šilkinį rankų darbo siuvinėtą chalatą ir palengva išplevenu pro kabančias bambukines užuolaidėles į antro aukšto holą; tam, kad nužvelgčiau pirmame aukšte mėlynuojantį baseiną, laukiantį, kol stiklinį paviršių sudrums undiniškas šuolis. Nuo lempučių, spindinčių dugne, vanduo toks skaisčiai žydras, tačiau vien žydras čia netinka... Italai pasakytų azzuro, celeste**, bet kam tai rūpi. Tai tik lašas Negyvosios jūros vandens, kurį įsivaizduoju esant čia, paprastame bloko narve. Diena, prasidėjusi tingiai, įgauna pagreitį sulig kiekviena minute nuo pirmojo žingsnio rūbų spintos link. Jei jūs tai vadinate spinta, tada peržiūrėti jos turinį reikia gerų poros valandų. Tam, kad užmestumėte akį į spalvų niuansus, rūbų tipus, nesigilinant per daug „kas, kaip, iš kur“. Moteriška silpnybė. Jų turiu daug (kabrioletai, vilos, jachta ir sala...), jos leidžia atvirai mėgautis, nes praktiškai visos jau įgyvendintos.

Dar esu varlė keliauninkė, nesugebėjusi įleisti šaknų vienoje vietoje. Šiandien – Andų papėdė, po savaitės – Saharos toliai, kitą mėnesį jau pažadu apsistoti „ilgiau“ – pusmetį gyvensiu Australijos viename iš bay‘ų***. Pagauk, jei gali. Lankytinų vietų sąrašas, kurį susidariau mokyklos laikais, dar nė neįpusėjo. Dar laukia Indija... Naujoji Zelandija. Šiaurės Amerikos platybės ir niekam nei girdėta, nei matyta Stebuklų šalis. Kur žengiu – ten pieno upės teka, aukso kalnai stūkso, nors kišenėje – labai riboti ištekliai. Tačiau kaip mano kredo byloja: pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas. Gal kada nors grįšiu. Pagalvosiu, dabar nekvaršinki galvos, leisk klausytis gaivaus Kanarų brizo, mėgautis gaiva, kurios tiek daug, kad nebegaliu kvėpuoti, kaip žuvis žiopčioju, gaudau orą gurkšniais ir tyliai meldžiuosi: „Na, dar truputį, dar truputį... nenoriu dar grįžti, leisk dar pamatyti... dar tiek daug neaplankyta, dar tiek knygų neparašyta... dar metus, dar ketvertą, leisk pagyventi... “

Matau, nespėji sekti minties šuolių... Tiek to. Ką norėjau pasakyti jau seniai pamiršau. Reikia susikaupti, giliai įkvėpti ir greitai užsimaukšlinti kasdienę kaukę. Nuolankumo, pilko vienodumo, the prisoner of conformity**** kaukę. Ginkdie, kad nestyrotų išlindę laimės kuokštai iš po guminės kaukės kraštelių, kad nepersišviestų originalumo atspalvis, kad drąsa ir naujos idėjos ramiai uždustų kaip aukso žuvys po ledu. Visi laimingi, visi patenkinti. O kas ten per triukšmas, lyg sproginėtų kažkas? Pradžioje buvo garsiau, dabar tarsi rimsta, duslėja... Niekniekis, ten tik Aistra Gyventi, uždaryta į per ankštą narvą šokčioja, bandydama galva pramušti betoną. Kadangi nėra labai protinga, neklauso nustatytų taisyklių, greitai nusibaigs. Palauk, matai, jau blėsta jėgos. Gražu žiūrėti.

Epilogas. Linkiu energijos ir aistros, ypač tada, kai jausitės neenergingi ir neaistringi. Linkiu ieškoti savęs, nors ir kaip giliai tūnotumėte savyje. Išlįskite pagaliau, saulė šviečia kaip švietusi! Labiausiai linkiu susitaikyti su savimi po to, kai išlįsite iš po storo kaukių sluoksnio; atsiprašyti savęs, kad taip ilgai slėpėtės po „savimi“, ir bėgti svajonių link. Netikėkite, kad įgyvendindami svajonę jos netenkate – tai netiesa. Kiekviena įgyvendinta svajonė – naujas spalvotas kadras bespalviam kine. Noriu gyvenimo spalvoto ir kokybiško, džiuginančio taip, kaip po seno nespalvoto telvizoriaus, rodančio tris kanalus, įsigyta skaitmeninė TV.               

* -  (angl.) pažvelk tiesai į akis, seni/sene

** - (it.) žydras kaip dangus; skaisčiai žydras ir grynas, tobulai, maloniai nuteikiančiai melsvas

*** - paplūdimys

**** - (angl.) įkalintas visuomenės sukurtų taisyklių kalėjime ir nebegalintis nepaklusti, nes yra tik didžiulio mechanizmo mažas sraigtelis.