Laikas neegzistuoja

Pradžia, pabaiga... Viskas tarsi susilieja ir nebežinai, kodėl ir už ką. O buvo toks gražus vasaros rytas. Saulė, vėjas ir viskas tarsi sukurtą mano džiaugsmui. Einant keliu galėjai girdėti kaip iš po ne naujų, bet kruopščiai nuvalytų kedų lekia akmenukai, nukrisdami ant kieto žvyro. O štai ir autobusas... Bet sustokim... sakau STOP! Koks autobusas ir kokie seni, beveik suplyšę kedai. Visur mes bėgam. Įsivaizduojame, kad galime pralenkti laiką kol neatsimušame į akliną sieną. Atrodo dar vakar aš ją mačiau tokią guvią ir linksmą. Kai apie tai pagalvoju, viskas sustoja. Dabar viskas kitaip... Liejasi vaizdas ir imi kažkur keliauti, kažkur toli.. Toli kur nieko nėra tik šalta rytmečio gaiva. Nebeatpažįstu savęs,  ir  ‚, draugai“ jau svetimi. Lyg ir laikas tas, ir pasaulis... Bet lyg is kitos planetos mes, tu, aš... Gerai, tęskim.. Keli šimtai milžiniškų žingsnių ir aš jau čia, autobuse. Žiūrint pro langą  jausmas lyg skristum metras virš žemės... metras, kilometras... 1000 kartų arba vienas impulsas smegenyse ir tu jau kitam pasauly. Vaizdas vis toks pat, medžiai, tvoros, pievos, medžiai, tvoros, šuo ant pievos... Norisi viską spėt pamatyt. Kiekvieną stulpą ar medį, kiekvieną  smulkmena.. Nors smulkmenos ir yra svarbiausia. Apimtas tokio letargo nepajunti kaip skrosdamas jau kiek šiltesni nei ryte orą, autobusas ivažiuoją į skruzdėliną... neša, lekia, tempia... ak tie žmonės, beribės jų svajonės. Net nepajuntu kaip įkvėpiu gryno oro. Tik tada supratau kiek prasdėjau toj tvankioj, metalinėj dėžutėj. Štai dar vienas, dar vienas karkvabalis... įsivėlė į plaukus. Matyt jam patinka trumpi plaukai, o gal čia lengviau nutūpti.
Štai ir vėl mes laukiam autobuso. Diena kaip visada. Tarsi ištrinta iš atminties. Tusčia vieta. Tik įsirėžė jos išbalęs veidas. Veidas nematytas jau gal kokį... Ilgai nematytas. Gyvenimas nušvinta kitom spalvom, viską permastai. Ir... kylam. Metras, dešimt, tūkstantis ir manęs jau čia nėra.