Vakaras

Kaip vaikas,
pasiklydęs keliuose,
aplink tamsu, tik jonvabalių pilna,
tarytum sninga Velykų margučiais
iš hektaro dangaus,
kurį pražilę titanai laiko,
linkstančiomis kojomis, bet nepalaužiama valia.
Mes krentam, o jie ne,
mes verkiam, kad akmuo ant širdies,
o jie su dangum ant pečių šypsosi,
šaiposi iš manęs,
kad miške tarp jonvabalių pasiklydau,
betrūko, kad apspjautų ar užmintų,
kaip ant skruzdėlės,
prilipusios prie mano pado.
Jai aš buvau visagalis,
sau - bevalis,
didelės erdvės auka ir pavyduolis,
rėkiantis:
-Titane, tavo sandalas suplyšo!
Ir jis pasilenkia,
dangus griūva - audra,
daugiau emocinė,
bet pakankamai stipri,
kad jonvabaliai į medžius sulįstų slėptis,
mane palikdami beklausantį
klasikinės muzikos
atliekamos lašelių grojančių:
lapais, dirva ir asfaltu.
Taip gimsta įkvėpimas,
bet man tai šalta.