Ji - kažkas aukščiau

Kai ji praėjo kątik čia, pro šalį
Jos žvilgsnis, akys, viskas taip užšalo
Lyg voras savo pinklėse mane pagautų
Nuo jos akių savų aš negaliu patraukti

Jos veido kontūrai tokie idealūs...
Jos kūnas visas - matematinis šedevras
Tai lyg skulptūra šimtmečiais šlifuota
Kuri dar ir dabar dvasia tau atsiduoda

Kai ją stebiu aš vogčiomis, slaptai
Ne vien ji matos man taip paprastai
Ir kai aš įžiūriu kažką giliai jos akyse
Kažkas neitikimo kyla mano mintyse

Ne meilė tai, - daugiau kažkas, išties!
Sunku suvokt man simbolius šitos būties
Bet viena aš patvirtinti galiu tikrai-
Atsivėrė man dangiški visatos slėpiniai!

Aš pajutau, ko nieks jau nepajustų
Aš pamačiau, ko nieks nepamatytų
Bet kas iš to, jei aš kenčiu
Ir nieko apie tai suprasti negaliu?

Ir tuoj man sieloje jisai atkunta
Kažin koks jausmas viduje suspurda
Kažkas daugiau visatoje čia esti-
Tik negaliu aš to suprast, paliesti

Kažkas iš Graikijos laikų
Kažkas išplaukia čia, iš jų
Iš filosofijų visų brandžių 
Iš to pasaulio slėpinių

Ten Deivės kur, pasaulio visos
Taipat idealios, gražios, liesos
Ten, kur harmoniją pasaulio tiesos piešia
Kur amžinybės jausmo jie visi ten siekia

Tik nežinau, mąstau, galvoju
Kodėl būties man trupinėlį atrajoja?
Ką reiškia šis man potyris aštrus
Ir kūnas fiziškai toks patrauklus

Ir skausmo durklas veria man į širdį
Aš visa tai baigiu jau ir užmiršti
Vistiek, nepaisant tų visų Visatos sutvėrėjų
Aš paprasčiausiai gi tave įsimylėjau!