marso spindesys.<1-4 skyriai>

buvau šio kūrinio pusę pirmo skyriaus įdėjusi, bet nieko nesudomino, td dedu per naują ir daugiau.

1 skyrius

push here for music

Užsimečiau apdriskusios samanų žalumo striukės gobtuvą ir nubėgau palei aprūdijusią vaikų namų tvorą. Didysis Jomantės Vitkevičiūtės Pabėgimas įvyko.
Aišku, jūs nežinote, kas aš, ir kodėl bėgu. Tad labai lakoniškai jums paaiškinsiu-čia mane atvežė prieš metus, kai be žinios dingo mano tėvai, mane šita vieta užkniso, o kadangi esu labai pikta ir arši penkiolikametė, nusprendžiau pabėgti.
Kadangi manau, kad daugumai vis dar neaišku, nei ko mane ši valdiška įstaiga užkniso, nei kur bėgsiu, nei dar kas panašaus.
Mes čia gyvenam apgriuvusiame mediniame namuke. Vasaros pradžioje mūsų buvo 22, o pabaigoje (dabar) tik 9. Visi kiti pabėgo (nežinia kur). Šiame užkampyje globėjų nesitikėkit. Nebent tos klaikios menopauzės paveiktos senmergės šešiasdešimtmetės Janinos Karkauskaitės.
Ir ką-niekam nerūpi, kur tie 13 žmonių dingo. Pijokė auklėtoja Tania, Tamara, ar koks ten jos vardas, net nesidomi mūsų gyvenimu ir likimais. Tad niekam nepamaišys, jei dingsiu ir aš.
Kur bėgsiu? Ogi į Vilnių. Visų svajonių, galimybių ir perspektyvų miestą. Kai pastaruosius (ir visus) 15 gyvenimo metų praleidau pirma kažkokiame miestelyje, o vėliau šiame kaime, jokių didmiesčių nemačiau. Jūros irgi. bet jos ir nenoriu pamatyti. Kol kas. Noriu į Vilnių.

Patraukiau brūzgynais apaugusiu takeliu link kelio Klaipėda-Vilnius. Dabar daug žmonių važiuos iš pajūrio. Gal pavyks susistabdyti kokią mašiną. Aišku, ne kokio iškrypėlio. Žinau, kad saugiausia važiuoti su žiguliukus vairuojančiomis septyniasdešimtmetėmis, kurios visą kelią pliups apie savo pokarinę jaunystę.
Taip bemąstydama priėjau greitkelio šalikelę ir prisėdau ant akmens. Pasižiūrėjau į savo nutrinto telefono laikrodį. 20. 30. Dabar Tamara dalina naktipiečius-kokias bandeles su džemu už 60 ct.
Kažkodėl jas prisiminus net liūdna pasidarė. Pasijutau alkana.
Rankinėje susiradau nuo pietų stalo paimtas dvi riekeles pigios duonos. Atsilaužiau vienos pusę ir sukramčiau. Mmm. Pasijutau, lyg būčiau valgiusi kokius nors omarus ar kitokį paauksuotą turčių mėgstamą šūdą.
Greitkeliu skrido automobiliai-seni, nauji, juodi, balti, dideli, maži. Tačiau nė vienas nekreipė dėmėsio į neaukštą figūrėlę pakelėje.
Pamažu temo. Supratau, kad teks sėsti į bet kurį automobilį, kad nors šiek tiek pajudėčiau link Vilniaus.
Ir štai-sustojo apynaujis raudonas automobilis, čia sėdėjo solidžiai atrodanti moteris.
-Laba diena, -mandagiai tariau. -Gal link Vilniaus?
-Į Kauną, -tarė ji. -Išleisiu prie Megos, gerai?
Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas ta Mega. Bet linktelėjau.
Klestelėjau ant juodos odinės galinės sėdynės ir laukiau, kol pasipils lavina klausimų-kur važiuoju, kas aš, ką apie tai mano tėvai, blablabla. Į visus buvau pasiruošus atsakymus-važiuoju namo iš kaimo į Vilnių, esu menų gimnazijos moksleivė, o mano tėvai yra pensinio amžiaus hipiai, kurie palaiko mano sprendimus keliauti šitokiu nesaugiu būdu.
Kas keisčiausia, toji elegantiška ponia manęs net neklausė, kas ir kaip. Dvi valandas sėdėjom tyloje, klausydamos James Blunt muzikos, kol privažiavome tą paslaptingąją MEGĄ.
Pasirodo, tai didžiulis, raudonos spalvos prekybos centras. Išlipau, padėkojau tai poniai, ir ėmiau laukti kitų automobilių. Čia jų buvo pilna-visi važiavo į Vilniaus pusę.
Maždaug po 10 minučių prie manęs sustojo turkio spalvos retro stiliaus kabrioletas. Jame sėdėjo vaikinas. Iš pažiūros toks vėpla moksliukas. Jei mėgintų išprievartauti, pakaktų žiebti į tarpuakį ir jis atsijungtų.
-Kur važiuoji? -atsipūtusi paklausiau.
-Sostinė, -pasikėlusio miestiečio tonu atšovė jis.
-Tinka. Paveši? -toliau įžūliai flirtavau.
-Taip. Tik negąsdink Prados.
Pamačiau mažą čihuahua šunelį ant galinės sėdynės ir susijuokiau. Lygis! Va šitas bičas man tikrai nieko nepadarys. Matyt, jis gėjus. Kažkokie rožiniai marškinėliai, sulaižyti plaukai ir firminiai skaitymo akinukai. Dar Paris Hilton stiliaus į žiurkę panašus šuniukas.
Besišypsodama įlipau.
Automobilyje pramoniniu garsu tvoskė muzika. Kažkokia disko stiliaus.
Nepataikydamas į natą, tas keistuolis dainavo su atlikėju. Šyptelėjau.
Jis tai pastebėjo ir supyko:
-Panelyte, nesijuok. Taip, aš gėjus, ryški asmenybė, bet juk pasaulis turi būti margas!
-Aš juk nieko ir nesakiau, -susigūžiau.
-Mhm, -burbtelėjo jis.
Toliau iš savo vairuotojo nieko neišgirdau, tik dar dozę jo atliekamos disko stiliaus muzikos.
Pamažu privažiavome Vilnių. Jis mane išmetė prie kažkokių gamyklų, pasakęs, kad jo laukia vaikinas.
Likau stovėti viena, tamsioje naktyje, su savo raudona kuprinėle, kurioje buvo naktiniai, apatiniai, kojinės, pakelis cigarečių ir degtukai, keli rūbai ir 5 litai.
Patraukiau link nebaigto statyti namo. Kažkada tokiame teko nakvoti, nieko neutiko, tad šį kartą bus tas pats.
Kopėčiomis užlipau į 3 jo aukštą, po galva pasidėjau kuprinę, ir užsnūdau.
Šaltas cementas skaudžiai gėlė plona striukyte pridengtą nugarą. Nepaisant to, bandžiau užmigti, nes prastai jaučiausi po kelyje praleistos dienos.
Lietaus lašai kapsėjo pro nevisiškai užtaisytą stogą. Pamažu mane įkalino snaudulys.

Netikėtai išgirdau žingsnius. Kažkas, garsiai žvengdamas ir  sunkiai trepsėdamas, artėjo prie manęs.
Atmerkusi akis išvydau tris kiek vyresnius, stambaus sudėjimo, sportiniais kostiumais apsitaisiusius vaikinus.

2 skyrius

push here for music

Išsigandusi atšlijau link pilkos plytinės sienos. Tačiau tų bičų mano gestas visai nesujaudino.
-Tai ką, mažut, -žemu, dudenančiu balsu prabilo vidurinis treninguotasis. -Ką tokia gražuolė veikia statybvietėje gūdžią naktį?
-Kaip matai, bando užmigti, -atšoviau. Nesuvokiau, kad tai didžiausia mano klaida.
-O šalia kad atsigulčiau, nenori? -tarė tas pats vidurinis. Jo sėbrai susižvengė.
-Ne.
Priėjęs tas rėmas vožė man per veidą.
-Ko nenori, žaba tu. Matosi, maliavka, nedadaryta dar.
-Kąą? -išsigandau aš.
-Ką girdi, šmara. Dabar taip, -tarė jis, nusismaukdamas kelnes. -Arba pisamės, arba bus žopa, -tardamas tuos žodžius jis prisitraukė mano 158 cm kūną prie savęs ir nutraukė marškinėlius.
Visa sustingau, tartum epušės lapelis. Štai kuo baigėsi mano ambicijos patirti sostinės linksmybes. Nei tų šviesų, nei gražių namų. Visa tai-mitas. Tikroji sostinė: gyvenimas nebaigtuose statyti namuose ir gezų draugija. Tikrai nemaloni.
Tas plikis mane vis dar spaudė prie savęs, palaikomas draugelių šūksnių ir žvengimo, dar mano išgąsčio.
Tačiau jis neapgalvotai mane paleido, ir aš šoviau tik su džinsais ir apatiniais marškinėliais su barbėmis. Į šaltą naktį.

Bėgau, bėgau, bėgau. Net tada, kai atrodė, kad tie bičai manęs nebesiveja. Tačiau mano jėgos išseko. Kaip mažas vaikas, negaunantis, ko nori, kritau ant žemės.
Ir tada kažkas mane ėmė tempti atgal. Iš šnabždesio supratau, kad vėl patekau į savo prievartautojo rankas.
Kažkas vėl trenkė man per veidą. Apdujau.
Nieko nejutau, tik staiga lyg per miglą išgirdau naują balsą. ne vieno iš tų trijų treningo vergų.
-Paleisk ją, -įsakmiai kažkas išrėžė. -Paleisk, jei nenori likti be savo išpuvusių, šimtą metų dantų šepetėlio ir kolgeit vaitening nemačiusių ilčių.
-Manai, tavęs išsigandau, žąsine? -nusijuokė tas, kur mane laikė.
-Manau, kad taip.
Toliau nieko neprisiminiau. Tik pajutau, kad kažkas mane ištraukia iš mano užpuoliko rankų ir švelniai padeda ant rasa padengtos pakelės žolės, dar girdėjau smūgių garsus, riksmą. Tik visa tai buvo skirta ne man. O kažkam DĖL MANĘS.
Tada jutau, kad kažkas nešė visus mano 43 kilogramus kaip lengvą pušies spygliuką ir paguldė mediena kvepiančioje patalpoje.

Nežinau, kiek praėjo laiko, bet atsibudau. Gulėjau ant rusvai-mėlynai dryžuoto čiužinio, po galva kąžkas pakišo tamsiai mėlyną „adidas“ džemperį. Kaip pagalvę.
Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Virš savęs pamačiau susirūpinusią nuostabaus grožio išraišką. Mėlynos akys buvo liūdnos, plonos rusvos lūpos vos vos prasivėrusios, o tiesi nosis suraukta.
Nepažįstamasis susuko vieną pasišiaušusių kaštoninių plaukų sruogą ant piršto ir paklausė:
-Pasakyk-KĄ TU SAU PASIDAREI?
Akimirką įtemptai mąsčiau, ar verta šitam žaviam nepažįstamam berneliui iškloti visą savo istoriją. Nusprendžiau, kad taip. Ir buvau tikra, kad neklydau taip nuspresdama. Mano a. t. a mama sakydavo, kad turiu gerą nuojautą ir puikiai atsirenku, kuo verta pasitikėti, o kuo ne. Mano gelbėtojas atrodė vertas pasitikėjimo.
Tai ėmiau ir viską jam papasakojau. Apie tai, kad mano tėvai atostogų Estijoje metu dingo be žinios, o aš viena grįžau į Lietuvą autostopu, man tebuvo 13 metų. Kaip mane, vos grįžusią supakavo Vaikų Teisių Apsaugos pareigūnai ir nutempė į vaiknamį. Apie pragarą ten. Apie tai, kaip ryžausi bėgti. Kaip bėgau. Kaip bandžiau nakvoti toje statybvietėje. Kaip mane užpuolė ir mėgino išprievartauti. Kaip pabėgau.
Baigiau. Nepažįstamasis kvadratinėmis akimis žiūrėjo tiesiai į mano veidą. taip sėdėjom minutę, dvi, tris, keturias... toliau nebeskaičiavau. Po begalės sekundžių, kupinų įtampos ir nuostabos, jis teištarė:
-Tu... labai... drąsi. Ir... naivi. Bet... tai suprantama.
-Mhm, -burbtelėjau. -Dabar turbūt skambinsi į vaikų teises, ir aš grįšiu atgal į savo pragarą.
-Tikrai ne, -užtikrino jis mane tokiu ramiu balsu, lyg bendravimas su pabėgusiomis iš vaiknamio ir vos gyvybės nepraradusiomis penkiolikametėmis jam būtų toks pat procesas, kaip rytinis dantų valymasis. Ir priglaudims nakvoti-kaip rytinės kavos puodelis ir dienos aktualijų skaitymas „Lietuvos Ryte“. -Beje, aš Kipras, -tarė jis ne į temą, o gal kaip tik į ją. -O tu?
-Jomantė.
-Gražus vardas. Lietuviškas.
Sukikenau.
-Nori kavos? -paklausė jis.
-Kad ne. Gal jau eisiu. Ir taip tau rūpesčių sukėliau.
-Neik. Dar labiau įklimpsi.
-O kas tau darbo? Mes pažįstami tik penkias valandas, iš kurių puspenktos aš miegojau. Ačiū dar kartą ir rūpinkis savo reikalais. Aš jais tikrai nesu.
Jam nespėjus atsitokėti nuo mano netikėto įžūlumo, moviau pro duris į vėsų rugpjūčio pabaigos rytą.
Ėjau geležinkelio bėgiais tolyn nuo kažkokios sodų bendrijos, kur šiąnakt miegojau. Ėjau kvepiančiais naktiniu, dar neišdžiūvusiu lietumi laukais. Man niekas nebuvo svarbu. Pergalingai, tarytum Šarūnas Jasikevičius, laimėjęs dar vieną medalį šypsojausi ir iškėlusi rankas į viršų ėjau į priekį. Tik į jį.
Ūkanoto dangaus horizonte jau mačiau pirmuosius daugiaaukščius. Nuskubėjau link jų.
Čia buvo ir troleibusų stotelė. Mandagiai pasiteiravau šalia buvusios bobutės, kaip nuvažiuoti į miesto centrą. Keturioliktu troleibusu, lipti stotelėje „Vinco Kudirkos aikštė“. O, tas troleibusas ir atvažiuoja.
Kišenėje užčiuopiau litą, nusipirkau talonėlį, pažymėjau jį ir laikydama savo maišelį ant kelių, sėdėjau ir važiavau per savo svajonių miestą. Jaučiausi kaip ką tik laimėjusi milijoną.
Galų gale išlipau toje aikštės stotelėje ir nuėjau į viršų, už gražaus prekybos centro.
Priėjau kavinukę su oranžine rombo pavidalo iškaba ir staiga...
Staiga išgirdau tą tobulą balsą:
-Ooo, kokie žmonės. Kavos, arbatos, kakavos? Vaišinu. Nes tu IRGI mano reikalas, kad ir kaip nenorėtum.


3 skyrius

push here for music

Atsisukau. Pamačiau Kiprą. Ką jis čia veikia? Gal mane sekė?
Sustingau.
-Kas yra? -ramiai jo paklausiau. -Ką čia veiki?
-Dirbu, -dar ramiau atsakė Kipras. Tada pastebėjau, kad jis dėvi juodą prijuostę su užrašu „Barista“.
-Tu barista? Kas per profesija? -turbūt atrodžiau kaip paskutinė durnė.
-Barmenas, tik kitaip.
Daugiau neklausinėjau, tik nusisukau eiti.
-Ei, palauk! -dabar Kipro balsas skambėjo ne kaip karšto Holivudo aktoriaus, o kaip pacuko iš gretimo kiemo futbolo aikštės.
-Ko nori? -atsigrežiau ir susiraukiau.
-Taigi kakavos imk. Vaišinu, -išsišiepė jis ir padavė popierinį puodelį su karštu gėrimu.
-Mhm... ačiū.
-Prisėskime, -tarė Kipras ir mostelėjo į staliuką prie sienos.
Nežinau, kodėl ten nuėjau (gal vėl tetulė nuojauta?). Prisėdau prie savo gelbėtojo. Jis išsitraukė pakelį cigarečių. Pamatęs mano žvilgsnį, tarė:
-Tau negalima, tu per maža.
-Pff, -nusijuokiau ir taipogi išsitraukiau savąjį.
Jis žiūrėjo apšalęs.
Nekreipdama dėmėsio prisidegiau cigaretę ir, užsigerdama kakava, rūkiau. Pasidarė gera. Ir kilo drąsa.
Pasisukau į Kiprą ir paklausiau:
-O tai kodėl tu mane apgynei nuo tų treningų vergų?
-Čia savaime suprantama. Visi žmogiškai mąstantys žmonės padėtų, -atsakė Kipras, ant žemės kratydamas savo „Parlament“ pelenus.
-Bet gal žmonės neparsivestų nepažįstamo žmogaus į savo namus, -tęsiau, kvailai jausdamasi.
-Pirma, ten ne mano namai, o sodas. Ir net ne sodas, o pašiūrė prie jo. Antra, neprivalau tau nieko aiškinti. Tavo vietoje padėkočiau, o ne gilinčiausi į smulkmenas, -su gaidele arogancijos atšovė jis.
-Kažkur tai jau esu girdėjusi, -burbtelėjau. -Kažkokioj knygoj.
Nūnai prisiminiau tą knygą, kurią paskolino buvusi klasiokė. Tą su raudonu obuoliu ant viršelio. Niam. Noriu obuolių. Bet ne tai svarbiausia. Tai, ką pasakė Kipras, sakė tos knygos pagrindinis veikėjas, kai tokiai panai išgelbėjo gyvybę. Lygis.
Suprunkščiau, kol išgirdau Kiprą šaukiant:
-Joooomaaante!
-O, net vardą prisimeni, -sarkastiškai šyptėlėjau.
Nekreipdamas dėmėsio į mano nevykusį juokelį, jis tęsė:
-Jau trečią kartą klausiu, iš kur girdėjai?
-Ai, tokios knygos, -abejingai tariau, išpūsdama mėtinį dūmą.
-Pavadinimas?
-“Saulės šviesa“... ar tai „Saulėtėkis“... kažkas ten su dangum susiję.
-Gal šita? -parodė Kipras man kažkokį stačiakampį daiktą.
Ten buvo ta knyga. „Saulėlydis“, skelbė blizgus užrašas juodame fone. Oi, gera knyga. Ten tokia meilė, tokia meilė. Realybėj tokios nėr.
-Mhm, -atsakiau.
-Nereali knyga, skaičiau, -toliau varė jis.
-Pritariu, -atsakiau aš.
Toliau mūsų pokalbis nuo ginčo perėjo prie mėgstamų knygų aptarimo. Kipras, kaip ir aš, mėgo fantastiką, nuotykius. Keista.
Maždaug po pusvalandžio išėjau. Basčiausi po miestą. Jis gražus, gražus, tobulas. Kaip tas pagrindinis iš „Saulėlydžio“.
Temstant supratau, kad neturiu kur miegoti. Kaip beprotė įėjau į pirmą pasitaikiusią laiptinę, susiriečiau kamputyje (už kažkokių spintų) ir užsnūdau.
Neilgai trukus, mane pažadino balsas:
-Žiūriu, mūsų keliai vis susikerta, ar ne?
-Ed.. oi, Kiprai, ką tu čia veiki?
-Gyvenu.
-Laiptinėj.
-Ne, bute. Gal užeisi arbatos?
nebuvau tokia protinga, kad sugalvočiau dingstį neiti, tad nuėjau.
Kipras gyveno vienoje senamiesčio mansardoje. Čia buvo jauku. Pro langus matėsi daili miesto panorama, o interjere dominavo raudona, juoda ir sidabrinė spalvos.
Sėdėjom, gurkšnojom žalią arbatą ir šnekėjomės. Nejučia išpasakojau jam visus savo pomėgius, dienas ir panašiai. Jis tik klausė, linksėjo ir įterpdavo „vau“, „nerealiai“ ir t. t. Paskui ir pats man viską išpliurpė.
Jo tėvai kažkokie keliautojai, gimtinėje būna gal 2-3 mėnesius per metus, tad jis čia gyvena tik su 16 metų seserimi. Tėvai turi krūvas pinigų, tačiau Kipras iš jų neima nė cento, išskyrus tai, kad tėvai sumoka už šio buto nuomą. Visos jo pajamos-darbas Coffee Inn kavinėje. Jis toks prie meno. Groja, rašo, tapo. Pažadėjo ir mane nutapyti. Cha.

Kipras liepė nedurniuoti ir likti nakvoti jo svetainėje ant sofos (vis tiek sesuo Nidoje ir nieko nesakys), o ne laiptinėje. Gražu iš jo pusės. Taigi, jis man paklojo lovą, palinkėjo saldžių sapnų ir nuėjo miegoti.

Ilgai gulėjau ir mąsčiau. Ir supratau.
Mane aplankė pirmoji meilė.

4 skyrius

push here for music

Atsikėliau. Taip, aš vis dar ant Kipro sofos. Taip, aš jį įsimylėjau.
Kaip beviltiška. Ir gėda.
Greitai atsikėliau ir išėjau iš to namo.
Iš akių liejosi ašaros, o galvoje lijo.
Nepamenu, kada taip suknistai jaučiausi. Susiėmusi už galvos prisėdau ant kažkokio kemsyno, surūkiau gal 5 iš eilės cigaretes, dar truputį pažliumbiau, atsistojau ir nuėjau
Ilgai ėjau, kol priėjau kažkokį tiltą. Ne, šokti nesiruošiau, tiesiog ilgai vėpsojau į apačioje tekantį nešvarų upės vandenį.
Ir tada kažkas iš nugaros pašaukė:
-Panele?
Atsisukau. Į mane žiūrėjo plikai nusiskutęs maždaug 30 metų vyras su stilingais akiniais. Toks stilingas-matyt kažkokios rimtos kompanijos atstovas. Bet kadangi per kelias dienas įsivariau baimę plikiams, kiek bailiai į tą vyruką žiūrėjau.
-Taaaaip?.. -nedrąsiai prabilau.
-Ar nenorėtumėte dirbti modeliu?
Ūmai prisiminiau reklamą „Tave parduos kaip lėlę... netikėk lengvu darbu užsienyje“, o vyras tęsė:
-Lietuviškos „Bershkos“ reklamos modeliu. Viskas vyks „Bershkoje“, kuri yra centre. Žinote ją?
Nusiraminau ir supratau: TAIP. Tai mano galimybė užsidirbti.
-Taip... tai yra ne. Norėčiau dirbti, bet nežinau kur ta parduotuvė.
Vyras man padavė žemėlapį su apibraukta parduotuve. Šalia pridėjo vizitinę ir pridūrė:
-Lauksime poryt 11. 00 toje parduotuvėje.

Nuėjus tam vyrui pašokau ir užklykiau per visą gatvę. Žmonės atsisukinėjo pažiūrėti, kaip į beprotę.
TURIU DAAAAAAAARBĄĄĄĄĄ!
Tą dieną ilgai vaikščiojau, daugiausiai prie tos upės. Rudeniškai žydėjo medžiai, krantai buvo apžėlę samanomis.
Nors upės vanduo buvo nešvarus, man vistiek buvo gražu. Už upės plynojo retro stiliaus namų laukai, su savitais gyventojais. Mačiau, kaip savo miniatiūriniuose balkonėliuose jie rūkė, kalbėjo telefonu. Iš namų sklido įvairiausia muzika-nuo Editos Piaf iki DJ Smash'o.
Prisėdau, džiaugiausi nuostabiu vaizdu, garsų disharmonija, mėlynu rugpjūčio pabaigos dangumi.
Besileidžianti saulė tyliai svilino veidą. O tada mane apėmė ilgesys.