Laiškas seseriai (21)

Ročesteris, 2009 m. kovo 8 d.

Mieloji Sara,

Tikrai... Gerai sakai... Yra kažkas tame beprotiškame veiksme – išeiti į dykumą ir pastininkauti 40 dienų... Pastininkauti ir būti vienatvėje tol, kol pradėsi matyti vizijas, kol daiktai prakalbės ar pradės ženklais reikšti jausmus. Ypač meilę... Prasideda tikra misterija: daiktai ženklais reiškia jausmus... Aukštos prabos tyrus jausmus..., o trečią nakties už langų tamsoje ima giedoti apsimetėlis melagis juodasis strazdas. Tai kas kad apsimetėlis, tai kas kad melagis – gieda karštai ir išraiškingai, visiškai įeina į rolę, panyra rolėje, pamiršta, kas iš tikrųjų beesąs... Tikras gyvenimo artistas.

Tą naktį, atsimenu, paklausiaų Little Dorrit: Little Dorrit, ar girdi šią subtilią vibraciją? Ar girdi, kaip skamba ausų būgneliai? Girdžiu, šaltai atsakė Little Dorrit. Girdžiu. Tai – Olė. Aha, tikrai. Tai – Olė, pagalvojau. Ir mudvi su Little Dorrit uždėjome Olei pravardę (ar gal slapyvardį) – Juodasis Strazdas. Turėjome tam pagrindą. Juk, kai pagalvoji, yra nemažai panašių slapyvardžių: Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Tyto Alba, Liūnė Sutema... Aš netgi pati Lietuvoje kažkada turėjau leidybinę firmelę vardu Baltasis Povas... O toršerą mudvi praminėm Dikensu... Jis nesipriešino. Ko gero, jautėsi pagerbtas, nes tyliai šyptelėjo savo ramiu pleistriukais apklijuotu vyrišku veidu.

Kai atsiguliau miegoti savo pirmąją pastininko naktį Ročesteryje, buvau ką tik perrašiusi kelis John Stuart Mill‘o biografijos pirmojo skyriaus puslapius. Pirmasis skurius buvo pavadintas taip: „An Unusual and Remarkable Education“. Dabar, kai perskaičiau Tavo šios dienos laišką, pagalvojau, kad Mill‘o išsilavinimas visa savo konstrukcija nepaprastai panašus į Tavo aprašytąjį JAV žvalgybinį lėktuvą Lockheed SR-71, neoficialiai vadinamą Juoduoju Strazdu (Blackbird). Tas žmogus (John'as Mill'as) tarsi antžmogis - žadina norą garbinti, mistifikuoti...

John‘o  tėvas, James Mill'as, pora metų prieš gimstant John‘ui buvo susipažinęs ir susidraugavęs su radikaliu filosofu Jeremy Bentham‘u. Jų draugystė, žinok, tęsėsi visą gyvenimą. Taigi, John‘o tėvas ir Bentham‘as nusprendė patikrinti teoriją, kad kiekvienas vaikas gimsta tarsi tabula rasa – švari (tuščia) lenta – tad jo (vaiko) mąstymas yra suformuojamas vien tik gyvenimo patirties, ypač vaikystėje. Jiedu prisiekė padaryti John‘o mąstymą tokį puikų, koks tik iš viso yra įmanomas. Tai buvo šiurpiai gražus eksperimentas. Nežinau, kaip jį vertinti... Bet juk niekas mano nuomonės ir neklausia...

Tačiau, žiūrėk pati. Būdamas šešerių Mill‘as rašė Romos istoriją, septynerių skaitė Platoną graikiškai, aštuonerių nagrinėjo Sophoclį, Thucydidą ir Demostheną, devynerių mėgavosi Pope‘o versta „Ilijada“ skaitė ją dvidešimt ar trisdešimt kartų. Vienuolikos susižavėjo Aristotelio logikos darbais. Tai buvo labai svarbu, netgi būtina, nes dvylikos jis jau pasuko į politinę ekonomiją...

Taigi... Kaip matai, buvau prieš miegą šio to prisiskaičiusi, sesute. Dar daugiau, buvau visa tai perrašiusi ranka...

Žodžiu, buvau puikiai pasiruošusi tam tikro pobūdžio sapnui.

Sapnavau, kad esu kažkokio seno universiteto, viskuo primenenčio vyrų vienuolyną, bibliotekoje. Vartau storą knygą su burinių laivų atvaizdais. Turiu pasiruošti rytdienai... Lyg tai esu naujai priimta dėstytoja, lyg tai mano pirmosios dienos čia. Kažkas telefonu man paliepia išeinant užrakinti duris. Tik dabat pastebiu, kad ant didžiulio senovinio stalo turiu krūvelę raktų... Kuris? Buvau jau bepradedanti panikuoti, skambinti ir klausti, kuriuo gi raktu užrakinti, bet paskui suvokiau, kad toks klausimas neteisingas. Kaip gali žmogus, nematantis raktų, pasakyti, kuriuo raktu rakinti. Jie juk beveik identiški... Nusprendžiau, kad išeidama mėginsiu visus iš eilės. Kažkuris turi juk tikti...

Netikėtai atsiranda sargas. Uždega budinčią lemputę prie durų, duodamas suprasti, kad turiu nėšintis. Užverčiu knygą. Sargas paima raktus ir pats pradeda užrakinėti duris. Žiūriu, vienų nerakina. Kodėl šitų nerakini, klausiu. Tų niekada nerakinam, atsako. Slapta pasidžiaugiau, kad jis pats rakina duris, o ne aš. Nerakinamos durys tikriausiai neturi ir rakto, pagalvoju... Būčiau prie jų užsiknisusi...

Kai išeinu į kiemą, pamatau būrelį vyrų ilgais rudais paltais iki pat žemės ir aukštomis kailinėmis kepurėmis. Tai mano naujieji kolegos – šio universiteto dėstytojai. Sprunku šalin stengdamasi likti nepastebėta. Labai aiškiai suvokiu, kad jokiu būdu negalėčiau prieiti prie grupelės nepažįstamų vyrų. Jaučiu, kad netgi neturiu jokio supratimo, kaip tai reiktų padaryti... Vyrų pasaulis, vyrų mokslas, vyrų akademinis gyvenimas, vyrų pokalbiai, vyrų analitinis mąstymas, vyrų menas, vyrų požiūrio taškas, vyrų vertybių sistema, vyrų elitas, vyrų inteletualiniai žaidimai...

Atsibudusi pagalvojau, kad kada nors būtinai aprašysiu šį sapną Tau. Kuriame nors laiške. Įdomu, ką Tu galvoji? Labai tikiuosi, kad Tau taip nebūtų. Tu, kaip jauna ir žavi šiuolaikinė moteris, drąsiai prieitum prie krūvelės nepažįstamų vyrų ir imtum su jais įdomiai ir protingai kalbėtis... Ne, ne, ne... Tu tikrai nespruktum į šalį stengdamasi likti nepastebėta... Argi ne?

Dar prisiminiau, kad Tu viename laiške manęs klausei, ar aš myliu Georgą. Taip. Myliu. Ir todėl esu daugiau net negu tikra, kad meilė bemat išgaruotų, jei mudu visą laiką, diena iš dienos, būtume kartu... Tai keista, tačiau mano meilę saugo ne artuma, bet atstumas... O gal tik man vienai taip... Tačiau man taip. Aš tą labai gerai žinau.

Bučkis;) *

Laukiu Tavo nuostabiųjų laiškų, mylima sesute;)

Ak, tiesa, kažkaip Little Dorrit man kartą tarstelėjo, kad vis dėlto Tu įkliuvai su tuo savo čiupinėjimu... Čiupinėjimo malonumas – tai toks slidus dalykas. Tačiau mano toršeras Dikensas sako, kad vyrams tai labai svarbu, kad vyriška esmė esą yra pilna troškimo būti čiupinėjama. Jei kas nors tave čiupinėja tavimi nesibjaurėdamas, gali tuomet būti visiškai tikras, kad esi nuoširdžiai mylimas, paaiškino. Mes su Little Dorrit tik pasimirksėjom viena kitai...;))) Mudvi ir be jokių čiupinėjimų puikiausiai supratom, kad mylim viena kitą... Ak, jau tie vyrai...

Čia ir baigiu. Bijau, kad tokiomis kalbomis Tave sugundysiu ne tik pastininkavimui, bet ir kokiems nors dar labiau keistiems išmislams;)

                                                                                                    Dar sykį bučkis
                                                                                                          Mari