Mažasis Elgeta

Prisiminiau Anderseno pasakos pabaigą ir suspaudė širdį. Priėjau arčiau norėdamas prakalbinti mažąjį elgetą. Šuniukas išlindo iš po šeimininko skverno ir viltingai nužvelgė mano rankas. Berniukas ištiesė ir nedrąsiai pakėlė akis į mane. Kažin, ar jis norės su manim bendrauti, ar papasakos apie save?
Pakalbinau elgetą:
– Berniuk, koks tavo vardas?
– Mano – Tomas, o šunelio Mikis, – su jauduliu atsakė šis.
– Tomuk, kiek tau metų? Ar tu seniai jau čia tupi?
– Man dvylika metų, o čia jau savaitę sėdžiu su Mikiu, – atsakė liūdnu balseliu.
– Tu, Tomuk, manęs nesibaimink, – tariau.
– Aš jūsų nebijau. Aš jau pripratau prie to, kad paaugliai eidami pro šalį iš manęs pasišaipo. O kartais jie prieina ir paspiria šuniuką. Būna, kad spjauna į veidą.
Man labai pasidarė graudu ir susimąsčiau, kad geriau jis gyventų vaikų globos namuose.
– Tomuti, aš manau, kad tau būtų geriau gyventi vaikų globos namuose.
– Ne! Niekada! – suriko berniukas.
– O kodėl? Juk ten geriau bei jaukiau nei lauke, – tariau aš.
– Todėl, kad... – tęsė Tomas, – ... aš pabėgau iš globos namų.
Iš nuostabos sumirksėjau.
– Nes... – sutriko berniukas ir ašara jam nuridėjo skruostu, – ... bandau surasti savo tėvelius, bet deja, – tarė susijaudinęs berniukas.
– Aš galėčiau tau kaip nors padėti, – tariau aš.
– Ačiū, – šyptelėjo vaikas, – bet, aš pats ieškosiu savo tėvų.
Berniukas atsistojo su Mikiu ir nugūrino gatve.
Aš supratau, kad vaikas labai nelaimingas ir jis viską padarys, kad rastų savo tėvus.