Uždraustas vaisius

Gyvenimas yra nevertas to, kad kentėti. Iš tikrųjų, to nevertas esi tu. Tu nevertas mano skausmo...
Jaučiu kaip stemple kyla maistas – turbūt tas sumuštinis, kurį tau padariau ir atsikandau mažą kąsnelį. Žinoma, kaipgi kitaip, tas kąsnelis kaip uždraustas vaisius. Įdomu, ar Adomui ir Ievai, (o iš tikrųjų Evai), buvo taip pat, kai jie suvalgė uždrausto vaisiaus.
Ši diena kaip tik tinkama nuodėmei – audra, vėjas, beveik škvalas. Medžiai linguoja lygiai taip pat kaip mano sąmonė – kur dėtis, ar dar yra išeitis?
Telefonas vibruoja. Ar čia tu skambini? Ne... Tik du kartai. Rašai. O gal tai ne tu, gal tai kitas. Nors žinoma, apgaulė taip sakyti.
Gerklėje jaučiu vyno skonį – raudono, išlaikyto, brangaus...
Išlaikytas vynas kaip moteris – su juo reikia elgtis atsargiai, ne taip, kaip elgiasi dauguma. Vynas gali būti toks pat klastingas kaip „atsuktuvas“, jei nemoki su juo elgtis.
Telefonas vibruoja kas kelias sekundes. Nejaugi jis taip nekantrauja? Juk aš čia. Žiūriu į begalybę ir svajoju joje prasmegti. Gal jis tai jaučia?
Taip... Mano mielas telepatas.
Pro atidarytą langą skverbiasi vėjas – šalta. Atrodo pati jaučiu kaip linguoju, tik nežinau ar nuo šalčio, ar nuo norėjimo prasmegti kuo giliau į nebūtį...
Begalybė... Toks neapibrėžtas dalykas, kaip ir mano sąžinė... Kankinu jį, kankinu save, bet nieko negaliu padaryti. Nekyla noras suregzti įmantrų sakinį, kuris apibūdintų mano dabartinę būseną.
Lietus... Tai primena senus laikus, kai su draugais, išvydę lietų, bėgdavome šokti jame. Buvome plaštakės, vėjavaikiai... Pasiilgstu tų dienų, kai dar nežinojau kas yra skausmas, o gal tiesiog neleidau sau žinoti...
Uždraustas vaisius...
Begalybė...
Ar tai tik terminai, sugalvoti tam, kad sujaudinti, suteikti prasmę, ar tai elementariausia tiesa?
Jaučiuosi įstrigusi nebūtyje – pasiekiau savo.
Tik tai nepadeda, vis tiek jaučiu, kaip smengu dar gyliau, neleidžiu sau sustoti... Jaučiu, kaip slėgis mano kūną verčia judėti arčiau žemės...
Begalinė tyla, tik lietaus barbenimas į palangę... Debesys plaukia kaip pagreitintoje juostoje, kuri atvaizduoja besisukantį laiką... O laikas bėga – beveik valanda...
- Atrašysi?
- Mhm.
- Tikrai?
- Aha.
Jis vaikas. Tiesiog vaikas... Ir jo nereikia už tai smerkti – juk jis nesupranta. Jis nežino.
Tad ko vertas jo „myliu“? Tiek pat, kiek jis pats...