Kai svetimkūniai patenka į akį

Sėdėjau, vadinasi, ant kelmo kurią čia dieną, na ir ką, prigalvojau va štai tokią mintį – kur dingsta blakstienos kai patenka į akį? Nebūtinai vien tik jos, bet ir šiaip visokie svetimkūniai ir parazitgrumsčiai. Nes kartais einu prieš vėją ir staiga kažkas bac! - tiesiai į akį, kažkoks krislas-ne-krislas, ir nežinia kur dingti - pamirksiu, pamirksiu, ir nors iš akies niekas neiškrito (nors žiūrėjau ir laukiau), prakeitas svetimkūnis lyg ir pradingęs. O aš savo ruožtu prisiekti galėčiau kabančiais Babilono sodais – niekas, NIEKAS iš akies nepasišalino išoriniu būdu, t. y. nei plaukas, nei grumstas, nei trupinys, nei nulaužta musės koja nepasirodė nei ant žandų, nei ant nosies, nei ant smakro. Vadinasi, akis jį absorbavo paslaptingu būdu, arba jis UŽSLINKO už akies man bemirksint ir ten pasiliko tūnoti. Jei tai tiesa, vadinasi mums už akių egzistuoja ištisos įvairiausių svetimkūnių kapinės, ir mūsų akių obuoliai yra apsupti iškritusių plaukų ir blakstienų kailiniais, arba grumstų ir akmenukų tvora. Juk sunku būtų patikėti, kad už akių obuolių yra kažkokia speciali svetimkūnių virškinimo, čirškinimo ir apdorojimo sistema, fabrikas (na tipo hidroelektrinė), šalinantis visus pašalinius pašalūnus šalinimo būdu. Nežinau visų šios infrastruktūrinės struktūros struktūrybių (mat nesu specialistė šioje srityje), bet duodu galvą nukirsti, kad tai neįmanoma.  Sėdėjau, žodžiu, ant kelmo, apimta štai vat tokių košmariškų minčių. Juk SIAUBINGA, kai pagalvoji, ar ne?