1.

1
„Ką masto žmonės kai juos užklumpa santykių bėdos ir gyvenimo bėdos ir dar visokios kitos bėdos? Hm... Sau tyliai švilpaudama niekam negirdimą melodiją aš žingsniavau judria Londono gatve. Tiesą pasakius, pačia judriausia – kartais pagalvoju, kad nekenčiu Oxford streeto – jis man per judrus, amžinai tarp kojų maišosi turistai, kuriems tik shopai galvoje, taip pat ir valkatos bandančios išmelžti paskutinius centus, o ir vietiniai gyventojai nepasižymi šilčiausiais veiksmais ar išraiškomis. Ura skubėjimui Ura Pinigams Ura Londonui, sukosi man galvoje ir galvojau, kad kartais tiesiog norėčiau nušluoti šį miestą nuo žemės paviršiaus.
Galvoju, ar tikrai, nuoširdžiai tiems žmonėms čia patinka? Ar čia gali patikti? Na, žinoma, man su pretenzija į vargdienės imigrantės statusą gali viskas atrodyti kitaip nei yra iš tiesų. Tačiau nuo to nė kiek ne mažiau norisi rėkti. Taip ir vaikščiosiu viena aplinkui čia visą gyvenimą. Pagalvojau aš 9 milijonus gyventojų turinčiame mieste. WHTF – 9 milijonai ir nei vieno draugo. “ –sukosi mintys merginos galvoje jai tyliai, kaip šešėlis slankiodama po miestą.
Dorai buvo liūdna, ji negalėjo surasti sau vietos pasaulio sostinėje, todėl, kad jos galvelėje tiesiog netilpo supratimas, kad štai ji čia viena minioje ir net neturi kur nueiti – kaip vargšas užguitas gyvunėlis, kuriam reikėtų kur nors pasidėti tačiau nėra kur. Ji, aukšto ūgio kartis, kaip ją vadindavo už akių, pasuko viena nedidele jaukia gatvele, atsišakojančia nuo Oxford streeto – mintys po truputį pradėjo skaidrėti. „Na aišku, kur jos nepraskaidrės, kai aplinkui nebematau milijono kažko ieškančių arba dar blogiau skubančių lyg akis išdegusių veidų. “ – pagalvojo Dora. Siutas ją ėmė dar ir dėl to, kad ji neturėjo kur skubėti, neturėjo reikalų, neturėjo darbo. Krizė, vienas iš populiariausiu šio Zeitgeisto žodžių neišėjo jai iš galvos. Reikėjo veikti ir reikėjo staigiai.
Kas Dorai anksčiau atrodė amoralu, po truputį darėsi vis labiau moralu – ji tarėsi dėl vieno darbelio su viena mažai pažįstama lenke. „Na, anksčiau aš niekada nebūčiau sutikusi būti vyrų palydove, tačiau man reikia apsispresti – aš negaliu užsidirbti pragyvenimui savo sugebėjimais, bet nenoriu nenoriu užsidirbti kitais būdais“ – mąstė Dora, kurios galvoje be pasipriešinimo lenkės pasiūlytai idėjai sukosi ir mintis, kad galbūt tą idėją galima ir įgyvendinti. Ji norėjo pinigų, kaip ir kiekvienas mažesnis ar didesnis slunkius šiame mieste. Todėl ji dar karta dėliojo galvoje lenkės pasiūlymą ir nesakė sau nei taip nei ne.
Tamsioje prirukytoje nelegalioje kavinėje prie Doros netikėtai priėjo žavi garbanota šviesiaplaukė – ji neatrodė, kaip iš skvoterių tranzerių tarpo – ji atrodė kaip nužengusi, na... iš Vogue viršelio jai būtų per gerai, tačiau Cosmo ar kkokį kitą second class leidinį ji tikrai galėtų papuošti. Iš pradžiu Dora pagalvojo, kad jai truputį  vaidenasi, nes prieš vakarėlį tranzerių skylėje su neaiškia kompanija neaiškiomis aplinkybėmis ji .. (Mintyse tyliai dėliojosi – du jointai, pusė markutės ir baltas takelis.) suprato, kad tokioje būsenoje jai ir turi vaidentis. Tad, kai garbanota blondinė įsitaisė prie jos, Dora net pernelyg ir nenustebo. „Juk tai mano haliucinacija? Ar ne... “ – pagalvojo mergina. Ji netyčiom pradėjo lyginti savo ir šviesiaplaukės batus, kuri atsisėdusi prie jos dar neištarė nei žodžio. Žinoma, tikėtina, kad ji nekalbanti haliucinacija, hmm, bet trumpalaikiai minčių nukrypimai vis vien vedė Dorą atgal prie batų lyginimo. Blondinės batai jai atrodė kaip siurealistinis paveikslas nutapytas pačio Salvadoro – ant jų šmėžavo išpiešti ar išsiūvinėti drambliukai, su per ilgomis kojomis, batai turėjo ir raištelius ir kulną, tačiau kažkoks tikriausiai labai gabus žmogus sugebėjo juos suderinti – jie atrodė elegantiškai, velniava, kaip elegantiškai, tačiau ir kažkokiu antgamtiniu būdu sugebėjo pritikti šiai skylei. Ji pasižiurėjo i savuosius... Hmm, Conversai, kažkada buvo raudoni, dabar greičiau rudi ar tiksliau ruda primenanti kad kažkada čia būta raudonos, dvi skylės, viena prie pado, kita prie didžiojo kojos piršto. Dorą nukrėtė šiurpas – ši haliucinacija atėjo man priminti, kad ir aš kažkada turėjau viską. Ir galėjau nusipirkti kad ir Lobatino kurpaites...
- Listen Beauty, What a u doing here? – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ji. YRA. MANo HaliuCInaCIja ar NE?
- Partying, I guess as anybody else – pasakė Dora net nesugebėdama išgirsti savo balso ir dvejodama ar išvis ką nors pasakė. Fuck, stuffas, kurį davė tie kvailiai buvo stiprus, velniškai stiprus. Ji jautė, kad visa atmosfera ją pradeda smaugti, keista mergina šalia viską dar pasunkino. Paskutiniu metu vienintelis Doros tikslas būdavo tiesiog pasėdėti sau. Tyliai ramiai ir sau.
- Get outahere? – sumumblino blondinė
Mintys mintys mintys pradėjo suktis Doros galvoje – ji prisiminė kažkada Panelėje skaitytus narkologo patarimus, ir pasakojimus, kaip nuo rugšties žmonės pradeda šokinėti nuo namų stogų, kaip kulka išsiveržė BATO, mokyklos super herojaus pasakojimas, kaip jis ant markutės šuoravo per visą Vilnių ir kalbėjosi su plakatais. Sugebėjo pakalbinti ir Penelopę Kruz ir Nicole Kidman. Ji netikėtai palietė blondinės ranką, kuri jai pasirodė gyva ir tikra. Tai padėjo apsispręsti – vis tiek lesti apskretusios skylės tamsiausiame kampe nėra pats įdomiausias laiko praleidimas, pagalvojo ji ir nusprendė pasikliauti  naujaja pažįstama.
-For sure, Let`s go..
Merginos atsistojo. Tik dabar Dora pastebėjo, kad šviesiaplaukę sekė akimis beveik kiekvienas vakarėlio svečias. Na, tai dar vienas įrodymas, kad ji tikra. Išėjus į gatvę ir įkvėpus tyro oro gurkšnį Dorai lėtai lėtai atsipalaidavo nuo nelaimingų tranzo ritmų ir rūkalų (ir perhaps, Narkotikų.)
-Ok, we will go... I`ll show you – Šviesiaplaukė netikėtai išlėkė į gatvę ir pradėjo dairytis taxi. Hmm, Dora galvojo ar gerai pasitikėti pažįstamais, ar geriau jais nepasitikėti, tačiau atrodė, kad pats gyvenimas neleidžia jai pernelyg abejoti ir liepia rintis šį keistą likimo posūkį. Taxi, ji įsliūkina iš paskos atsisėda ir nepraleidžia puikios progos dairytis pro langą į naktinį Londoną. Tos gatvės, tos šviesos. Iš Brixtono, bene labiausiai apdriskusio kvartalo Londone, na neitraukiant rytų pusės taip mylimos vietinių tautiečių ir atvykėlių iš ryyyytų tik ne Europos, jos judėjo tiesiai pro grand tiltą, pro dididngąjį bigbeną link, hmmm Soho? Mayfair?. Jo, tai buvo MayFair, kuriame Dora pernelyg dažnai nesilankydavo, nes tiesiog ten Londono atmatoms nebūdavo ką veikti. Jos išlipo prie be galo prabangiai atrodančio namo, aišku, tradiciškai Viktorijos stiliaus, tačiau įėjimą saugojo liūto galvos, namas buvo išdekoruotas vijokliais, turėjo didelį kiemą, ir laiptus, akis pasitrynus Dorai pasirodė, kad iš marmuro.
-We will have tea here. No problem for you>? – Na, problemu tai aš dėl to neturiu, tačiau po galais, viskas darėsi daugiau nei keista. Blondinė neprisistatė, nepasakė kodėl mes po velnių MAYFAIR ir kokią arbatą mes čia gersime. Aš noriu verkti nuo savo draiskalu skurdumo, ir man po truputį darosi nebejauku – ar mane štai čia parduos kaip lėlę?  - galvojo Dora, taip pat prisimindama, kas būna kai geri arbatą po vienokių ar kitokių svaigalų. Na, bet mergina suprato kad niekur toli bėgti jai neužteks drąsos, ir teks sekti įkandin kartu su blondine.
Nelaukdama Doros atsakymo blondinė paskambino skambučiu prie uždarytų vartelių, pasirodė tarnas. (Tai tarnas? ar padavėjas? Tikėtina, kad tarnas, LaBAI panašus į liokajų, tyliai vertino Dora).
Jis buvo labai malonus ir palydėjo Dorą, bei jos kompanionę į vestibiulį, kuris buvo hmmm, greičiausias epitetas šaunąs į galvą Dorai buvo Antikvaro parduotuvė – didelė patalpa, kurioje nuo senienų, kaip Dorai pasirodė nėra kuo kvėpuoti. Tačiau blondinė, neleido Dorai pernelyg ilgai užsibūti vienoje vietoje – greitu žingsneliu ją palydėjo į kitą kambarį, ji tik spėjo pamatyti renesanso laikrodį, kelis paveikslus, kurie turbūt kainuoja neaiškų skaičių metinių padavėjos algų Londone ir staliuką, kurio koja buvo iš gryno dramblio kaulo. (O DIEVE>KUR AŠ?) Dar viena banga, dar viena rūgšties banga, o ne, Dorai atrodo, kad pats laikas būtų iš čia išbėgti ir išbėgti dabar, tačiau ji vis tiek tyliai sliūkina blondinei iš paskos. Laiptais pakyla į antrąjį aukštą ir jame Blondinė Dorą palydi į vieną iš kambarių. Kambarys rytietiškai modernistinis – nedidelis, absoliučiai iššokantis iš konteksto, jei kontekstą būtų galima laikyti namo išore ar vestibiuliu.
Tuomet iš karto po to kai tarnaitė su livrėja (common apie tokius fokusus aš skaičiau tik tai Dikenso romanuose...) atneša arbatos blondinė prisistato. Ji vardu Zuzzana, ir prieš porą metų atvyko į Londoną. Gyveno labai skurdžiai, buvo studentė, tačiau reikėjo ir dirbti, galėjo sau leisti tik nedidelį kambarėlį ketvirtoje zonoje ir gyvenimas prarado visas įmanomas spalvas. Tuomet visai netikėtai ji sutiko moterį, bare, kuriame dirbo ir ji jai pasiūlė pakeisti darbo ir gyvenamąją vietą. Zuzzana šiuo metu gyvena Chelsea mažame ir jaukiame butuke – o Mayfair buvo įsikūręs merginų ofisiukas. (Merginų ofisiukas? WHTdayamean? Fuck, nejaugi mane parina būti kurva? O tai tau gražiausia,  - pynėsi mintys Doros galvoje). Zuzzana kalbėjo ir kalbėjo su menku lenkišku akcentu (kažkoks prakeiksmas kaba lenkams kurie šneka angliškai, jie atrodo niekuomet nesugeba nors kiek paminkštinti savo tariamų balsių, tačiau Zuzzanos atveju, tai buvo gerai paslėpta. Na bent jau neskambėjo pigiai), Zuzzanai kalbant, Dora stebėjo ją – perfect lygumo veidas (Iš karto prisimeni savo veido valymo neturėjusi veidelį, kiek neturėjusį? Perhaps Keturis metus), perfect antakiai, truputį kaimo mergaite primenantys veido bruožai, tačiau tai subtiliai paslėpta ne tokiu subtiliu makiažu  - juodos akys, rausvos lūpos. Batai su raišteliais ir su kulnu, į kuriuos dailiai sukišti, I guess, D&G džinsai, ir balta palaidinė seksualiai apnuoginanti merginos petį. Zuzzana buvo iš kategorijos -susitvarkiusi...
-So, Dora, What do you think about this opportunity? O dieve, aš turiu jai atsakyti, aš turiu tai padaryti dabar aš aš aš nenoriu būti kurva... – galvojo Dora išsigandusi galimos minties ir brrr, merginą purtė drebulys nuo viso įvykio.
Tada Zuzzana prabilo apie pinigus, greičiausiai įtarė, kad mergina išsigando jos pasiūlymo. Tu gautum maždaug apie 500 svarų už kartą, taip pat tau būtų išnuomotas vieno kambario butas, Londono rajone, kurį išsirinktum, taip pat iš karto priėmusi mano pasiūlymą gautum padorią injekciją pinigų skirta SPA, naujam garderobui, bei vienai poilsinei kelionei, tad pasiūlymas dosnus. Viršininkė, kuri dealino visus reikalus, norėjo, kad jos merginos niekada nebūtų pervargusios ar nesusitvarkiusios. Zuzzana reikšmingai užmetė akį į Doros batus, lyg norėdama ją užtikrinti, kad nieko lengvesnio pasaulyje nėra – vieną akimirką gali būti socialinio sluoksnio dugne, kitą na gal ne viršuje, tačiau bent jau gyventi lyg būtum viršuje.
Taip, Zuzzana papasakojo, kad lytiniai santykiai dažniausiai įtraukiami į kontraktą, ji nuo Doros neslėpė ir vyrų amžiaus, kurie dažniausiai būdavo peržengę savo penktąjį dešimtmetį ir tradiciškai nusivylę savo žmonomis, gyvenimu ir artėjančia senatve – tačiau be lytinių santykių dar buvo prašymai lydėti juos į renginius, kartais tiesiog praleisti laiką, kur nors Škotijoje sodyboje, galbūt nueiti į kiną. Zuzzana bandė įtikinėti Dorą, kad darbas tikrai nenuobodus (NeAbejoJU) ir kad toks pasiūlymas nukrenta tikrai ne kiekvienai.
-WHY me? What were you doing in Brixton? – Lyg iš pašonės Dora išgirdo savo balselį, kuris jai skambėjo kaip paliegusio paukštelio pypsenimas, tikrai ne kaip jos balsas, tačiau ji netrukus sulaukė, kažkokio makaronų kabinimo, kad anot ji, Dora, švytėjusi iš vidaus ir atrodžiusi kaip mergina, kuri neturi ką veikti ten kur buvusi, kuriai reikėjo pagalbos ir prie visa to ji turėjusi reikiamus duomenis. Kaip mergina, šiek tiek panaši į Zuzzaną.... Dora nepatikėjo ir pajuto, kad jai jau iš tiesų nuoširdžiai pradėjo kilti vėmalų gniutulas kažkur iš skrandžio.. Jai reikėjo bėgti.
Zuzzana palydėjo merginą atgal pro „antikvariatą“ link išėjimo ir įkišo savo numerį ant išplėšto popieriaus iš stilingos užrašų knygutės.
Tik nubėgusi už kelių namų, kažkokiam turtuoliui Dora negailestingai privėmė į kiemą. Vis tiek kas nors išvalys, pagalvojo mergina šluostydamasi nuo lūpų vėmalų likučius.

Po šio pasiūlymo Dorą Londonas pradėjo spausti dar labiau. Reikėjo pasirinkti. Mintimis Dora vėl grįžo į kažkokią gatvę – mergina nebelabai susigaudė kur esanti, tačiau neabejojo, atsakymas turėjo būti kažkur šalia.
Mama ją išmokė visus gyvenimo įvykius interpretuoti kaip vienokį ar kitokį ženklą gyvenime, tiesiog menas yra teisingai juos suprasti. Nuo susitikimo su Zuzzana praėjo kelios dienos, o jokio ženklo, kurį būtų galima interpretuoti kaip atsakymą nebuvo.