Kai ,,važiuoja“ stogas

Išbandyt save noriu ir turiu,
Ar dar eilėm kalbėti aš galiu?
Nors baltos mano eilės šios,
Bet jos nebėga nuo tiesos.
Tiesa tikrai ši paprasta:
Važiuoja stogas man
Ir to gana.
Sumišus šitaip niekad nebuvau,
Ką reik daryt aš nežinau!
Gal reiktų pasiklausti patarimo,
O gal geriau neišsimušt iš rimo?
Nors iš tiesų manau,
Kad bus geriausia,
Pabaigt šitas „eiles“ staigiausiai.
Nieko neduoda jos man ir gana.
Ir štai eilėraščio jau pabaiga,
Beprasmė, nieko neverta,
Visai kaip ir nutrūkusi styga.