Rašyk
Eilės (73688)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10403)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Atrakinęs duris, Albinas Įkyriokas skubiai nutėškė į sieną apsiaustą, pribėgo prie deguonies aparato su integruotu detoksikatoriumi ir kelias minutes palaimingai gaivelėjosi nuo gatvės smogo, kvėpuodamas vis lygiau ir ritmingiau. Smegenys vis dar kaip pašėlę dzingsėjo skardiniais dangteliais, nors pavojaus gyvybei jau nebebuvo.
Skardiniais dangteliais?... Kažin, kodėl būtent tokį palyginimą sugalvojo? Ar tai jo mintys, ar to, gilesnio, kur pasąmonėje tupi? O gal nuleistos iš „aukščiau“? Reikės paanalizuoti...
- Profesorius Įkyriokas? – privertė stryktelėti moteriškas balsas.
- Aaa? – jis paleido deguonies kaukę, įsistebeilydamas į rytinę viešnią.
Vidutinio amžiaus, blondinė, biusto beveik nėra, kojos iki pažastų, o rankinukas aiškiai neįsipaišo į aprangos stilių. Vadinasi, intelektas, ar bent jau meninio skonio pajautimas sužalotas.
„Nedaryk skubotų išvadų“ – priminė pats sau, padėdamas aparatą į vietą susmukdamas savo krėsle.
- Aš... Taip, labas rytas. Aš Įkyriokas... Jūs užsirašiusi?
- Ne. - Ji ryžtingai uždarė duris ir prisiartino, siūbuodama klubais. Tada išsitraukė iš nosies filtrą ir kvėptelėjo kabineto oro. – Bet nematau ir eilės prie durų, profesoriau. Mano namuose iškilo toks buitinis konfliktas, kurį norėčiau skubiai aptarti. Bijau, kad gali nukentėti Ciceronas.
- Jis jūsų vyras, tėvas ar sūnus?
- Katinas.
Albinas atsiduso.
- Suprantu... Jūs sėskite, nestovėkit. Atleiskit, kad aš toks... be nuovokos. Matote, mano deguonies regeneratorius gatvėje sugedo, vos galo negavau.
- Seniai pirkote? – prisimerkė blondinė.
- Prieš du mėnesius. Siaubas, kokius nepatvarius juos gaminti pradėjo. Matyt, vėl lenkiška produkcija...
- Jūs galite gamintoją paduoti į teismą, - šaltai patarė blondinė. – Ne jūs pirmas toks. Jeigu domina ieškinys, tarkim, penkiasdešimčiai tūkstančių, aš galiu jums atstovauti. Laimėjimas garantuotas.
- Ak, - įkvėpė Albinas, kurio niekada pernelyg nežavėjo teismo procesai, - advokatė, vadinasi...
- Pati geriausia šioje šalies dalyje, - moteris nesikuklindama šyptelėjo. – Bet grįžkime prie mano Cicerono. Problema primityvi, ją sudaro trys kintamieji. Vienas iš jų, žinoma, pats Ciceronas, sibirinis katinas. Kiti du – mano vyrai Juzė ir Petras...
- Du vyrai? – tarstelėjo Albinas. – Ne trys?
- Ne. Mes esame normali prosuomiško tipo šeima. Aš, mano žmona Laima, jos pavyris (mano pirmavyris) Juzė, bei mano pavyris (jos pirmavyris) Petras. Bet gal neminėkime vardų, tai greičiausiai apsunkintų užduotį. Per daug kintamųjų.
- Regis, jūs psichologijoje gaudotės pakankamai, - Albinas siektelėjo stalčiaus ir ištraukė nedidelį butelį skaidraus skysčio. – Jeigu jūs nieko prieš, aš stresui numalšinti gurkštelsiu. Gal ir jums įpilti?
- Dėkui, nereikia. Už pusvalandžio manęs laukia byla. Turiu rožėmis kvepėti. Į sveikatą.
- Dėkui jums, - jis kilstelėjo taurelę. – Už supratingumą. Manęs irgi laukia ilga diena...
„Su visais, kurie dar nežino, ką čia pametė“ – pagalvojo.
- Taigi, apie Ciceroną, - atsikvėpė. – Klausau jūsų.
- Ciceronas, - pasakė blondinė, - šiaip auksinis katinėlis. Išromytas, moka nuleisti vandenį tualete ir apsimesti negyvu, kai nori valgyti. Nesuprantu, kur maniškiai vyrai sugebėjo įžvelgti jame blogį, bet tiedu... nesakysiu, kaip juos pastaruoju metu vadinu – žodžiu, tiedu vakarais, po darbo, pradėjo Ciceroną kankinti. Grįžta, atsidaro šaldytuvą, prisigeria alaus ar dar kažko, ko ten prisipirkę, tada Ciceroną už pakarpos – ir pradeda moralus skaityti. Tačiau kalba su juo taip, lyg katinas būtų ne katinas, o aš arba Laima.  Man kilo mintis, kad galbūt jie nori kažką asmeniškai man (arba Laimai) pasakyti, ko šiaip nelabai drįsta. Prirėmiau ne kartą prie sienos, klausiau, kas yra. Tiek vienas, tiek kitas mykė, kad viskas puiku. O aš netikiu, suprantate.
- Klausėtės, ką jie katinui sakė?
- Prieš mėnesį panaudojau tinklo kamerą ir įrašiau į kompiuterį. Štai...
Blondinė išsitraukė iš rankinuko diktofoną ir spustelėjo mygtuką.
- ... ar girdi, ką sakau? – sustūgo psichologo kabinete vyriškas balsas.
- Šliundra tu, niekada rimtai mūsų neklausai! – antrino kitas balsas.
- Tave tik į skersgatvį, kad valkatos išdulkintų, suske...
- Meeeeuuuuuūūūūū! – graudžiai vaitojo katinas.

- O čia mano sibirinuko balsas, - moteris spustelėjo „stop“ ir sugrūdo įrenginį atgal į rankinuką. – Dabar suprantate?
- Hmm... – krenkštelėjo Albinas. – O gal visgi jie su katinu kalbėjosi?
- Nemanau. Katinas yra „jis“. Šliundra ir suskė yra „ji“. Nesiderina šitiek neatitikimų, nemanote?
- Jūs teisi, - linktelėjo Albinas. – O ką daugiau darėte? Be to, kad prirėmėte prie sienos?
- Na, aš... įvairiai stengiausi iškamantinėti. Pastebėjusi, kad griežtai nieko neišsireikalausiu, bandžiau tą daryti ir kitu metu. Tarkime, kai mes... na... lovoje anuo užsiiminėjom.
- Nesivaržykite, - jis paslėpė buteliuką stalčiuje. – Manęs jau niekuo nenustebinsite. Ir ką gi jie pasakė?
- Nieko daug... Tik... po to sekso kokybė šiek tiek suprastėjo. Tiesą sakant, LABAI suprastėjo. Pradedu galvoti, ar mums ne laikas pereiti prie prorusiško šeimos modelio. Du vyrai, moteris ir lokys. Juokauju...
Albinas šyptelėjo ir pasilenkė įjungti kabinetinio deguonies regeneratoriaus.
- Žinoma, bandė juos pračiulbinti ir Laima. Tik ji kiek kukliau, nes atsargesnė už mane. Jai gerai - dabar abu vakarais ant jos lipa, o į mane nė nežiūri. Bet užvis blogiausia Ciceronui, kurį tebetampo už pakarpos, lyg katinėlis būtų kalčiausias. Bet juk kalta greičiausiai kažkuri iš mūsų! Gal prilupome juos kažkada per stipriai, gal per griežtai žodelį pasakėme – argi daug reikia dabartiniam vyrui? Mūsiškiai gi kaip vaikai – tik pasakyk griežčiau, o lūpytes jau timpčioja. Aš, žinoma, kalbu metaforiškai.
- Bet jausmas toks, ar ne? – Albinas pasimuistė. – Ką gi, yra šiokių tokių minčių. Pirmiausia gal reikėtų, kad pas mane apsilankytų jiedu, o ne jūs...
- Bandžiau, - papurtė galvą blondinė. – Jie neis. Petras man netgi pareiškė, kad psichologai iš viso nepadeda – jie ten tik simuliuoja kažkokį nebūtą gydymą o pinigus plėšia lyg už tikrus vaistus. Atleiskite, jeigu jus...
- Nieko nieko, - jis numojo ranka. – Suprantu. Ką gi, tokiu atveju siūlau tikrą vaistuką. Praryjamą. Tiesa, tai kainuos.
Albinas pasirausė stalčiuje, surado seifo pultelį ir spustelėjo. Stalas persiskyrė perpus, atidengdamas dailų nerūdijančio plieno stulpą, kurio viršūnėje buvo daili niša daiktams pasidėti.
- Hipnosoftas, - ištraukė pakelį su mažutėmis tabletėmis. – Visiškai legalus programuojamas hipnotikas. Tiesa, vartojamas tik beviltiškais atvejais, bet taip jau yra, kad kuo toliau, tuo visi atvejai panašūs į tokius. Vienam vyrui, ar abiems?
- Abiems, - atsibudo blondinė. – O ką jis daro?
- Jums moksliškai ar paprastai paaiškinti?
- O kaip tik norite.
- Gerai. Tai va, šita tabletė, ištirpusi skrandyje, pavirsta programuojamų baltymų debesėliu. Tas debesėlis patenka į kraują ir anksčiau ar vėliau nukeliauja į smegenis, kur jam ir vieta. Tada paciento sąmonė suprojektuojama į problemą, kurią reikia išspręsti. Sukuriama veidrodinė problema, priešinga esamai. Tai vadinama kontraproblema. Žmogus patenka į tarpinę būseną – nei tai sapnas, nei haliucinacija, o jo smegenys ima simuliuoti kontraproblemą, kol hipnosoftas galutinai suyra į nepavojingas dalis. Iki to laiko reikalas jau būna išnagrinėtas, pateiktas sprendimas. Jie ten gali kikenti, verkti atsigulę, net kalbėtis... Svarbiausia – netrukdyti. Tegu išsiverkia, išsikalba...
- Jūs tikras, kad suveiks?
- Firma garantuoja, - jis davė pasižiūrėti pakuotę. – Svarbu tinkamai užprogramuoti kapsules. Tai sakote, katinas?
- Sibirinis, - linktelėjo blondinė.

---

Durims trinktelėjus, Ciceronas pastatė ausis, prisiplojo prie grindų ir pabruko uodegą, įdėmiai stebėdamas tamsų tarpdurį. Iki tol palaimingai snūduriavęs, dabar jis buvo pasiruošęs lindėti slėptuvėje ir net nemiauktelėti.
Jeigu tai bus šeimininkės – gerai. Tuomet katinas drąsus, jis pakels uodegą ir nubėgs jų pasveikinti, džiaugsmingai murkdamas. Šeimininkės neleis jo skriausti.
O jeigu tai ne jos – tuomet geriau lindėti po vonia ir net necyptelėti. Ciceronas išmoko šią pamoką iš dešimto karto.

- Tai tu sakai, kad man reikėtų su juo griežčiau šiek tiek? – sududeno Petro balsas.
- Viršininkai dabar kitokie, - atsiliepė Juzė. – Mėgsta apsisprendusius žmones. Aš savo šefui dar nė karto nesakiau „gal taip, o gal ir kitaip... “. Duodu kumščiu į atramą – „va šitaip! ”. Už tai ir paaukštino iki vyresniojo antro rango vadybininko. Mokykis, Petrai!
- O alga?
- Mano alga?
- Ne, bliamba, mano! Ką tu žinai apie mano algą? Aišku, kad tavo! – griaudėjo Petras.
- O ji ką... Na... tokia pati liko...
- Tai kokia nauda iš to tavo titulo? Gal tu orgazmą nuo jo jauti?
- Ai, tau tik durnių volioti... – suniurnėjo nepatenkintas Juzė.
- Ne, rimtai, tu jauti kokį nors skirtumą?
- Matau, kaip visi man pavydi turbūt...
- Juze... – girgžtelėjo šaldytuvo durys, - iš svetimo pavydo tu net svetimos bobos nepakabinsi, aišku? Aš irgi galiu kaip tu – patrankyti kumščiu į stalą. O galiu ir nedaužyti. Galiu supistą kvalifikaciją pasikelti... Kur katinas?
- Brangiai kainuos ta kvalifikacija. Tikriausiai pasislėpė kur nors. Ciceronai!

Katinas dar labiau įsispraudė į kampą, nutaškytą lipniu muilu ir pilną voratinklių. Išeiti jis niekur nesiruošė.

- Ma jį bala, atsiras... – Petro balsas nuskambėjo beveik abejingai. - Gersi?
- Kada aš negėriau? O tu serialą žiūrėsi?
- Kurį?
- Bet kurį – vis vien tą patį rodys...

Televizoriaus klyksmai, atkemšamų butelių pokšėjimas. Ciceronas klausėsi, neketindamas iškišti nosies. Šeimininkės šiandien greičiausiai vėluos. Ak, kokia kankynė! Katinui norėjosi kniaukti iš gailesčio sau. Maža to – norėjosi šlapintis. O klozetas buvo gana toli. Be to, prisigėrę alaus gali ateiti JIE...

- Petrai! – staiga nuskardėjo baimingas riksmas.
- Juzeee-ee! – atsakė jam antras, toks pats pilnas baimės.
- Mia-au!
Nuo paskutinio garselio Ciceronas net apstulbo. Kažkuris iš vyrų išmoko kniaukti. Negana to – gana įtikinamai kniaukti.
„Metas turbūt šiaušti prie klozeto“ – dingtelėjo katinui.

---

Juzė negalėjo patikėti savo akimis. Dar prieš minutę patogiai įsitaisęs prie televizoriaus, išvertęs pilvą ir spausdamas vėsų butelį prie jo, žūrėjo į besišaudančius žydus ekrane, o dabar jis kiurkso akis vartydamas, laižosi kaip katinas ir nieko nebesupranta.
Kambarys padidėjo, sofa išaugo, o jis...
- Bliamba, aš turiu uodegą! – staiga išgirdo riksmą šalia. – Kas per alus čia buvo?!
- Petrai, čia tikrai tu?... – sulemeno Juzė.
Šalia jo, ant minkštos pagalvėlės kuitėsi pilkai rusvas sibirinis katinas, beveik tiksli Cicerono kopija. Negana to, jis keikėsi Petro balsu.
- Lyg ir aš, - pasakė katinas, - bet jau kaip ir ne aš... Be to, su manimi kalbasi katinas, panašus į mūsų šitą...
Jiedu žiūrėjo vienas į kitą nieko nesuprasdami.
- Greičiausiai tai būsiu aš, - pasakė Juzė. – Viešpatie aukštielninkas, ką tu čia nupirkai?!
- Tu neburnok – ką dėjai į krepšį, už tą ir mokėjau! Va, paskaityk.
- „Švyturio Ugninis 2018“? Nuo kada mes geriame 2018 metų alų? Čia gi myžalai, ne alus, miau! Tai yra – bliamba!.. Aš gi sakiau imti tik septintų metų!
- Ir ėmiau TĄ alų, visada tik tokį ir teimu! – šėlo Petras. - Šitas buvo vakarykštis, atšaldytas! Mes visados vakarais maukiame vakarykštį. Ir iš ko tu nusprendei, kad čia alus kaltas, miau?
- Todėl kad daugiau nebuvo priežasčių mums pavirsti į katinus, miaumla... Tai yra – bliaumla... Tai yra – velniop! O tu manei, čia vudu burtai? – irgi neatsiliko Juzė.
- Aš manau, čia kažkokia angliavandenilinė metabolinė matrica, miau. Išgeri – ir tu jau ten. Dar išgeri – ir agentai pasirodo...
- Miau, nu tu ir debilas. Girdėjai, kad kuris nors fabrike nuo aštuonioliktųjų švyturio katinu pataptų?!
- Tu ant manęs nerėk, antraip eisiu parūkyt į balkoną, galėsi čia vienas uodegą vizgint... – įsižeidė Petras.
- Atleisk. Tai ką mums dabar daryti, ką? Murksoti čia, kol haliucinacijos pasibaigs ir mudu atvirsime į žmones?
- Noriu myžt, - atsiduso Petras, traukdamas į tualetą. – Tu galvok, aš tuoj...
Juzė pabandė gurkštelėti iš butelio, bet kaklelis pasirodė per aukštai ir pernelyg nepatogus. „Ak, taip. Dar iš šito gerti nevertėtų“ – prisiminė.
- Tik neįkrisk į klozetą, - šūktelėjo prisiminęs, bet tuo metu pasigirdo pūkštelėjimas, lydimas triaukščių keiksmų, kokių negirdėjo nuo kariuomenės laikų.

- Keista, visai nedvokia, - pareiškė Petras po kruopštaus išsivoliojimo ant kilimo. – Sakyčiau, netgi maloniai kvepia kažkokiu šūduku... Gal tik mergos kilimu neapsidžiaugs.
Po ilgų svarstymų jiedu nusprendė visgi palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Alaus butelį paslėpė, atsirideno kitą. Kadangi kamštelio neįveikė, teko daužt ir lieti į lėkštę, pastatytą priešais televizorių. Žydai tebesišaudė, kovodami dėl naujojo apipjaustymo įstatymo.
- Žinai, kas gerai? – atsiduso Juzė.
- Kas?
- Kai esi mažesnis, tai ir alaus daugiau, ir traškučių.
- Jo, ir tave spardyti gali kiekvienas, - Jonas apsidairė. – O rimtai, kur Ciceronas?
- O ko tau parūpo?
- Jis TIKRAS katinas, bliaumla! Tai yra – tiek to... Jis moka tikrą katino karakite ir murk-fu. Kaip manai, greit mus apipešiotų?
- Oi, - Juzė atsargiai apsidairė, tada sušnabždėjo tyliau, - bet jis nuo mūsų atėjimo nesirodė. Gal mergos jį pasiėmė?
- Aš tas mergas iškrušiu lietsargiu, - sučiaudėjo Petras, - o tu man padėsi.
Pabaigęs grasinimus ir traškutį, jis pasisuko ir ėmė laižytis.
- Ėė, Petrai... – pašaukė Juzė, pašaipiai murksodamas.
- Mmmff... Ko?
- Kokio velnio tu sau subinę laižai?
- O ko tu pristojai? – purkštelėjo šis, žiūrėdamas iš po klyno, - aš gi katinas, čia mano desertas!
- Ir skanu?
- Pabandyk ir sužinosi, miau...

Trinktelėjus buto durims, jiedu pastatė ausis į tą pusę. Po to išvertė akis.
Tiesiai prieš juos, išdygusi iš niekur, stovėjo Krista. Tik tai nebuvo ta apyšvelnė blondinė Krista – šita buvo lyg karikatūristo teptuku brūkštelėta. Raumenys didžiausi, tarp kojų lingavo geležiniai, blizgantys kiaušai, o jau veido rūstumas – fašistui tik pavydėti...
Ji vilkėjo odinį mini ir tokią pat odinę striukę, kaustytą spygliais, svastikomis ir nacių garbės kryžiais, kokius istorijos muziejuje matė.
- Miau! – gailiai pasakė Juzė.
- Ššššventasssss Krisssstau! – pastatė šerį Petras ir jau norėjo bėgti.
Bet treniruoti, plieniniai pirštai jį pastvėrė už pakarpos.
- Beveik pataikei, - pasakė Krista nieko gero nežadančiu balsu.

Ji nešėsi abu katinus į kambarėlį, kuriame dažniausiai leisdavo laiką merginos. Į saulės nutviekstą balkoną, pristatytą patogių lovyčių deginimuisi prieš saulutę.
Tik saulutė nešvietė, danguje verpetu sukosi juodi kaip smala debesys, o verpeto viduryje į žemę spoksojo vienišas raudonas spindulys. Be to, lijo ugnies kamuoliais ir snigo pelenais.
Abu katinai pratisai sustaugė iš didelio siaubo ir gailesčio sau.
- Berniukai, - Krista iš pragaro kilstelėjo juos abu už turėklų, kur iki žemės buvo labai žemai kristi, - dabar pasikalbėsim...

---

- Krista, mieloji, ne!... Nereikia ne... Ak, ką tu sakai!... – vaitojo abu vyrai pasikeisdami. Sugulę ant sofutės, prieš televizorių, susirietę į kamuoliukus jiedu sapnavo savo pusiau sapnus, rėkdami visa gerkle. Petras buvo be kelnių ir dar gerokai šlapias.
- Vadinasi, problema visgi manyje, - mąsliai sumurmėjo Krista, stebėdama juodu ir glostydama Ciceroną, tingiai murksantį jos rankose.
- Vonioj prišlapinta, - sugrįžo Laima, - ir kilimas dvokia. Sakei, kad jie tik sapnuos...
- Profesorius irgi taip sakė. Reikės jam pasakyti, kad jo hipnosoftas dar turi erdvės tobulėjimui.
- Manai, padės?
- Jeigu ne, tuomet aš greitai tapsiu skaisčia vienuole.
- Durne, - Laima pliaukštelėjo jai per sėdynę, - o aš čia kam? Tavo aš žmona, ar ne tavo?
- Na... mano, - sutiko ši.
- Jeigu vyrukai nepasitaisys, keisim šeimos modelį į prolietuvišką.
- Pala, o čia koks? – prisimerkė Krista. – Vyras, moteris ir katinas?
- Provatikaniškas čia. Mūsuose – dvi moterys ir tas trečias, vibruojantis...

Ciceronas suleido nagus šeimininkei į ranką ir gailiai kniauktelėjo. Jis tai viską suprato.
2009-05-26 09:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-27 19:33
Suglumes
Hmz. Ir kam gi jie prievartavo (tikiuosi tik psichologiškai) ciceroną? A? :)
Apsakymas man patiko. Vien ką sako pabaiga, kurios, na niekaip net nesitikėjau :)
O mane sunkoka nustebinti geromis pabaigomis :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-27 11:32
Weird Star
P.S. Humoras yra humoras, o ne haldihumoras. Be to, šių dviejų autorių humoras kūriniuose tikrai skiriasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-27 11:31
Weird Star
Pala, pala - tai jau ir velnių medžiotoją nukneckinai? Tai aš ir klausiu - ir kas iš to? Argi taip galima elgtis? :) O šiaip, rimtai pasvarstyčiau, ar palikti užuominą apie rusišką šeimos modelį, ar sutrumpinti lėkštus vyriškių pokalbius - kadangi esu skaičiusi stipresnių tavo darbų, esu gana priekabi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-27 08:35
Varinė Lapė
Nežinau, čia labiau Aurimaziškumas ekspromtinis, kaip pats autorius sakė, ne Haldiriškumas. Gal kūriniui kažko ir trūksta, bet tas "padauginimas" - pats tas. Būna kūrinių kur autoriai norėdami pademonstruoti kaip moka vartyti metaforas persistengia, būna kai dėl apimties prikiša ko tik "Anykščių šilelyje" rastum... O čia viskas "fain", lengvas skaitaliukas. Nors visame autoriaus bagaže šis vienas iš silpnesnių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-26 22:31
Aurimaz
W.Star, o tu tiki, kad naktiniu ekspromtu galima pagimdyti pilnavertį kūrinį, kuriame tilptų visa gyvenimo prasmė, dozė šuniško humoro ir dar kažkiek veiksmo? Aš - ne. Man dėl tokių pasiekimų reikia nemažai padirbėti, todėl mano trumpa kūryba - ištisai kažkokios akimirkos, kuriame kiekvienas gali rinktis ką tik nori.
Beje, tavo komentaras (...-ir kas iš to?) tinka daugybei kūrinių. Na, nuėjo Konanas Barbaras, nugalėjo tą valdovą gyvatę - ir kas iš to? Velnių medžiotojas Edvardas pridarė tiek žygdarbių, o vis tiek užsilenkė ten, už kampo - ir kas iš to? Jėzus Kristus savo laiku "pavarė" - ir kas iš to?.. :)

Valkai, o kuo čia dėtas Haldiriškumas? Dabar čia taip bandymas kurti humorą vadinamas? Į Haldiro vietą aš netaikau, nors nemažai jo kūrybos man patinka. Tiesiog aš labai seniai kažką linksmo rašiau, tai dabar lauk kelių darbų iš eilės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-26 11:59
Weird Star
Ir vis dėlto tie vardai - Juzė... Šeimos modeliai... Na, gavo vyrukai narkotikų, na, suprato, iš kur tos šeimyninės problemos - ir kas iš to? Kad Ciceronui vis tiek gerai nebus?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-26 09:42
Valkas
Gal šiek tiek ir padauginta. Tekstelis galėtų būti ramesnis, sklandesnis, o ir ryškesni tarpai tarp dalių praverstų. Kad taip nekvepėtų haldiriškumu.
Nors, šiaip jau, trūksta visai nedaug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-26 09:15
Aurimaz
Kūrinį rašiau ekspromtu, klaidas paskubomis taisė baltas avinas, o visa kita - tiesiog nepagarba skaitytojui ir šioks toks mazochizmas.

WARNING!
Kūrinio sudėtyje yra necenzūrinės kalbos, taip pat nepadorių scenų ir riešutų liekanų (nuo gretimo konvejerio). Alergiškiems asmenims, neturimtiems 16 metų, skaityti NEREKOMENDUOJAMA, bet patyliukais patariama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą