Jai supina kasas laukinis vėjas,
Prie skardžio, vėlei saulei gimstant - ji sava.
O tu tik lašas, lietaus pavasario,
Kuris taip įsijautęs rieda jos delnais.
Juk net gyvenimas jos rankose,
tau tampa laikinas,
Blakstienas užkabinęs ant lūpų pakibai.
Aidai, man rodos nuskambėjo,
Kiti lašai jai vedą užkabinę,
dar graudžiau riedėjo...