Uodai

Ranka nuolat limpa prie dažyto mokyklinio stalo. Bandau ją pakelti, tačiau kiekvieną kartą išplėždama ją iš suolo gniaužtų pamatau vis naują vaizdą.

Vandens lašeliai didėja ir didėja, o mano ranka lyg traukiasi su kiekvienu prisilietimu, išduodamos savo karštus pėdsakus.
Uodai zuja aplink mano galvą. Velnias pasiuntė uodus, nuolat siurbiančius iš mūsų kraują. Su  kiekvienu įkvėpimu jie plešia dvasią, gėrį ir suleidžia savo nuodus, kad jie numalšintų tą rėkiantį sielos skausmą, ir tik po jų juodo darbo mūsų kūnus nusėja raudonos dėmės, geliančios su kiekvienu prisilietimu prie tikrovės. Kiekvieną dieną jų vis daugėja, kol galiausiai nebesugebame nieko jausti ir nieko matyti aplink save. Lieka tik raudonos stigmos, velnio ženklai, ant mūsų kūno. Žmonės gatvėje aplenkia tokius iš tolo, kuždėdamiesi ir jausdami šleikštulį. Žiūri kaip į raupsuotąjį, dėmėmis išvagotu veidu.

Lauke tvyro nepakeliamas karštis. Drėgme dvelkia tik mano išsekęs kūnas, ieškantis pavėsio. Po spygliais nusėtu krūmu randu laikiną prieglobstį.

Susukusi savo bulvinį maišą, kuris atstoja kuprinę, pasikišu vietoj pagalvėlės ir atsirėmusi į betoninę tvorą juosiančią mokyklą, laukiu, kol galiausiai galėsiu grįžti į plastikinį gaubtą, kuriame jaučiuosi, kaip iškepta bandelė, saugiai supakuota plastikiniame kaleime, kuriame pradurtos skylutės tik sklisti kvapui, viliojančiam praeivius savo neapsakomu geiduliu. O mano galvą užvaldę sunkios mintys pradėjo pamažu nykti persipindamos su vasaros vėju, blaškančiu šiukšles po kojomis. Prieglobstis gelbstintis nuo karščio savo aštriais dygliais pasikėsino į mano sapnus ir pradūrė juose skyles, pro kurias žiojo purvinas pasaulio vaizdas.
- Sveika, jau pasiruošus.
- Kaip visada. Susitinkam ten pat?
- Taip, prie penkto namo kampo. Šiandien laukia geras laimikis. Lauk atlygio. Tik nepamiršk tos perkorelės. Ji man skolinga. Gerai patampyk, viską atiduos.
- Nemokyk, gal sakyčiau ne pirmas kartas...
- Kaip žinai. Nei man kas darbo. Tu atsakai, supratai. Nebus - tavo bėdos. Iki ryt turim atsiskaityt, - išblukęs snukelis nuslysta gatve lyg nieko, iškirpęs skyles. Kartais nuo karščio gaubtas taip susitraukia, kad smaugdamas bando išgauti mano prašymą dar labiau prisirišti prie jo. O spygliai, susmigę į kūną nuleidinėja kraują.
Betoninė siena užliūliuoja savo vakarine vėsa. Prieš užmigdama dar prisitraukiu kojas prie pilvo, kad nepamesčiau batų. Tie juodi sportbačiai tempia mane savo sunkiais padais žemyn lyg upės srovė. Pririštais akmenimis prie kojų grimstu vis gilyn, o svarmenys nemažėja. Nuo karščio kaistančios kojos ištinsta, ir tik dar labiau prisispaudžia prie dvokiančios odos, norėdamos išplėšti apavą ir išsilaisvinti, tačiau smala lydymamasi prirakina jas prie šaltų betoninių akmenų.

Vakaras nudažęs dangų rausvomis spalvomis iškvėpino orą jasminais. Jaučiu nepakeliamą skausmą. Kūnas dilgčioja lyg nuplikytas dilgynių nuoviru. Plėšdamasi nuo savęs drabužius jutau plieskiantį karštį. Nagais draskiausi krauju pasruvusį kūną. Dėmės vis didėjo ir su kiekvienu prisilietimu jų darėsi vis daugiau. Plėšiau šašus kaip nutrūkęs žvėris, bandydama sustabdyti  plintantį marą, bet mano rankos jau išsitepę užkrėstu krauju, stigmos plito nesiliaudamos didėtis, kol galiausiai mano kūnas paskendo vasaros karštyje.