Tobulas paveikslas

Septinta pamoka. Juodos raidės baltame popieriaus lape ima šokinėti, o skaitomas kūrinys darosi vis nuobodesnis.
-Literatūra augina žmogų, moko mąstyti. O tavo juokeliai, Tadai, tie patys, ir jau seni. Sugalvok ką nors naujo publikai pralinksminti. Net romėnai nušvilpdavo tuos pačius sąmojus.
Ant sienos kabančio laikrodžio rodyklė vos pajuda iš vietos. Atrodo, kad ji niekada nepasieks tikslo. Bet kaip paprasto mechanizmo rodyklė gali ką nors pasiekti? Juk ji tik sukas ratu. Skaičiuoja sekundes, minutes, valandas. ir kiekvieną dieną vis taip pat, nesustodama.
-Kiek liko?
-Penkios minutės.
- Rėnė, plepam, o ne skaitom, nesupratu kas čia vyksta.
Bet ištarti  žodžiai lieka neišgirsti ir sulaukia, tik pašaipaus Rėnė vaipymosi. O nuo mokytojos pykčio protrūkio, mano draugę išgelbsti skambutis.
Šiandien geras oras. Saulė žmonėms dovanoja savo šypseną ir visa esybe jauti, kad vasara jau visai nebetoli. Greitai bus galima atsisveikinti su mokykla, na bent iki kitų mokslo metų. Mano draugė gyliai į plaučius traukia pavasarinį orą ir džiaugiasi pagaliau ištrūkusi laukan.
-Tu matei kaip ji pasiuto. O aš ir vėl išsisukau!
-Aha, o kas bus rytoj pagalvojai?
-O kam tai rūpi. Svarbu šiandiena.
-Tu tikrai išprotėjai.
-Žinoma. Mane iš proto veda saulė ir pavasario dvelksmas. O tu tik dabar pastebėjai?
Mūsų pokalbį palydi juokas. Išties kam rūpi rytojus. Turime gyventi šiandiena. Greitai mūsų keliai išsiskiria. Aš pasuku link bibliotekos, o Rėnė link savo namų. Mėgstu būti viena. Tuomet galiu kada panorėjusi sustoti ir tiesiog žiūrėti į prasiskleidusį gėlės pumpurą, stebėti tai, kas vyksta aplinkui. Svarbiausia tai, kad niekas nepaklaus kodėl tu sustojai, tai bus tik tavo mažytė paslaptis.
Bibliotekoje tylu kaip bažnyčioje, kai nevyksta mišios. Taip ir turi būti. Einu, paskui trečioje nuo viršaus lentynoje imu ieškoti knygos apie dailininkus.
Ankstyvasis renesansas:
Tapytojas Mazačas (1401-1428). Freskoje „Šventoji trejybė“ Florencijos Santa Marija Novelus bažnyčioje aptinkama pirmoji geometrinė perspektyva.
Tapytojas Sandras Botičelis (1477-1510). „Veneros gimimas“, „Pavasaris“.
Mane domina ne dailininkai, o jų darbai. Aš piešiu savaip. Nekopijuoju nė vieno iš jų. Bet man vistiek įdomu.
-Labas.
Atsisuku. Šalia manęs stovi maža juodaplaukė mergytė ir įdėmiai žiūri.
-Labas.
Dar kartą pakartoja.
-Tu mėgsti piešti?
Pirštu ji parodo į knygą, kurią aš laikau rankose. Stoviu ir nežinau ką sakyti. Juk užduotas klausymas toks lengvas. Mergytė plačiai išsišiepia ir nubėga, palikusi mane taip ir stovėti be žado.
Vakarop ištrūkstu iš namų ir einu stebėti saulėlydžio. Dažniausiai einu prie nedidelio upeliūkščio, ant seno jau truputi apgriuvusio tilto. Tai gan nuošali vieta. Kitiems galbūt tai pasirodytu keista, bet manau, kad kiekvienas saulėlydis turi savotišką potėpį.
Tik dabar sėdėdama ant tilto aš išgirstu muziką. Ji sklinda už už apleisto namo kampo. Aš imu artintis ir ji nutyla. Gatvėje, priešais namą tuščia. čia nėra žmonių. Tai iš kur buvo ši melodija? Ar aš tikrai girdėjau muziką? Juk ji buvo tikra, labai tikra.