Susikiškite savo rankoves į kišenes apyrankes ar laikrodžius

Šiandieninė mano viešnia
atrodė neblogai.
Atėjo su cilindru
kaip visada.
Tik šį kartą už šilkinės juostelės užsikišo popierinę nosinaitę.
Susigarbanojo plaukus.
Buvo su šviesiai pilkais šilkiniais marškiniais
ant kurių nugaros
pavaizduota seno briedžio galva
su akiniais
atspindinčiais lenkų vyskupo veidelį.
Ant krūtinės ji turėjo
didelį
salotos vitražą,
kurį dar 1998 pagamino jos darbelių mokytojas.
Kelnės nė kiek nepabrėžė jos vulgarumo,
paprastos juodos.
Ji jas vadino: „mano juodi džinsai“.
Mano viešnia kalbėjo tiesą ir tik tiesą.
Ir tik tiesą.
Nes aš kaip tik prieš dvi valandas su ja taip susitariau.
Prieš atrakindamas duris.
Viešnia buvo su juodais medžiaginiais bateliais be pado.
Ir be kojinių.
Aš visą laiką žiūrėjau į
save veidrodyje.
O mano viešnia
atrodė neblogai.

Viešnia sakė čia sėdės
kol nesusisilamdys jos marškianiai.
- Gerai tik ar gali paduoti man žirnelių su majonezu?
- Ne, - atsakė  viešnia
ir aš pamačiau,
kaip ji netyčia įmerkė savo rankovę į padažinę.

Aš vos spėjau užsidengti rankšluosčiu veidą nuo to baisaus vaizdo. Viešnia tuo tarpu dingo ir daugiau niekada man neberašinėjo žinučių.