Belsk, gal kas iškas.

Aplinkui tamsu, sausa, nejauku. Kažkas ant krūtinės gula ir slegia lyg tona užbertų žemių. Trūksta oro. Girdisi du silpni kvėpavimai.

- Antuanai!
- Ša!
- Antuanai.
- Patylėk.
- Antuanai.
- Ką?
- Man trūksta oro.
- Ir man. Nekalbėk, kvėpuok rečiau.
- Man spaudžia krūtinę.
- Sakau, tylėk.
- Man trūksta oro. Čia kaip naktį.
- Kaip naktį.
- Nepatogu.
- Žinau.
- Nepatogu gulėt ant nugaros. Aš apsiversiu.
- Nejudėk. Ir nekalbėk taip garsiai. Ištrauksi visą orą.
- Girdžiu, kaip plaka mano širdis.
- Tai nutildyk ją.
- Kodėl?
- Taip išsiurbi dar likusį deguonį.
- Ar ji kvėpuoja plakdama?
- Tai tu kvėpuoji, kai ji plaka.
- Aš apsiversiu, Antuanai.
- Sakau tau, nejudėk.
- O ko mes laukiam?
- Žibono.
- Kada jisai ateis?
- Prašau tavęs, tyliau. Jei taip kalbėsim, nesulauksim, kol ateis.
- Man skauda mentis, man spaudžia iš viršaus.
- Nedrebėk. Keli dulkes.
- Man skauda širdį, Antuanai.
- Nes baigi ištraukti orą į save.

    Ilga tyla. Ramus kvėpavimas. Tik girdis drebulys.

- Kažką paliečiau.
- Tai mano ranka.
- Ir tu guli ant nugaros?
- Guliu.
- Ar tau patogu?
- Ne. Ša!
- Galiu paimti?
- Ką?
- Tau už pirštų.
- Ne.
- Bet juk mes dviese čia.
- Aš nežinau.
- Paliesk sau iš kairės.
- Čia siena.
- Pas mane iš dešinės taip pat.
- Žinau.
- Tai mes tik dviese?
- Tikriausiai. Kvėpuok rečiau.
- Kur mes, Antuanai?
- Tylos.
- Prašau.
- Ar pasikeis nuo to kas nors?
- Tikriausiai ne.
- Tai kam dar klausi?
- Nes nežinau, kur esam.
- Pakelk ranką į viršų.
- Čia medis, Antuanai.
- Medis.
- Visai prie mano veido.
- Prie pat.
- Kur mes, Antuanai.
- Po žeme.
- Aplinkui medis.
- Medis.
- Ar mes karste?
- Taip, mes palaidoti.
- Ar per klaidą?
- Ne.
- Tai kam mus laidoti?
- Nes amžinai gyvas būti negali.
- Kaip tai?
- Kas, kaip tai?
- Kodėl mus laidoja, jei esame gyvi?
- Tikriausiai žmonės to nepakenčia.
- Nepakenčia ko, Antuanai?
- Kai kitas randa savą širdį.
- Nesuprantu...
- Pavydas tai.
- Kas tas pavydas?
- Tai jausmas, kuris įsiskverbia į tavo vidų ir bando nugalabyti širdį, kurios ilgai ieškojai.
- Bet kam galabyti?
- Nes širdis nebus širdim, kol nesupras, kad yra jai atsvara. Pasaulis taip surėdytas.
- O kam naikinti žmogų žmogui, jei kiekvienas turi širdį?
- Ne kiekvienas. Kvėpuok rečiau. Man spaudžia šnerves.

  Girdisi ramus, tykus kvėpavimas.

- Bijau tamsos, Antuanai.
- Tai būk užsimerkęs.
- Aš nebejaučiu, kada esu užsimerkęs, o kada atsimerkęs.
- Taip kartais būna.
- Ar tai pavydas?
- Ne.
- Leisk paimti tau už pirštų.
- Nereikia. Nejudėk.
- Bet mane taip spaudžia, kad tuojau susprogsiu.
- Žinau. Mane taip pat.
- Ar ilgai mums dar liko?
- Iki ko?
- Iki kol susprogsim.
- Nežinau. Priklauso.
- Nuo ko?
- Ar daug kalbėsimės.
- Ar tai naikina mus?
- Naikina orą, o kartu ir mus.
- Bet kas iš to jei mes tylėsime?
- Ilgiau išliksime gyvi.
- Tiesa. Nes oras, nes gyvenimas. Mes po žeme, Antuanai.
- Žinau.
- Tai taupom orą?
- Taupom.

   
- Leisk paimt tave už pirštų.
- Ne.
- Kodėl?
- Tu nejudėk, sakau. Nejau nesupranti, kad mus žudai?
- Aš tik šnibždu, Antuanai. Kaip tai gali būti žudymas?
- Tai, jog kalbi, nenužudytų paprastai, bet tik ne šiandien.
- Ne šiandien?
- Ne šiandien.
- Bet iš kur žinai, kad dabar diena?
- Aš nežinau.
- Aš irgi nežinau.
- Prašau tavęs, tylos. Man jau suspaudė kaktą.
- Man irgi. Ar tai per mane, nes aš kalbu?
- Tikriausiai.
- Aš mus žudau, nejudindamas nei piršto.
- Žudai žodžiu.
- Aš nematau tavęs, Antuanai.
- Aš tavęs taip pat.
- Atsisuk į mane.
- Nejudėk.
- Aš atsisuksiu, tik tu, prašau, atsisuk į mane.
- Aš nesisuksiu. Ir tu nejudėk.
- Aš nejudu. Ramiai guliu.
- Gerai.
- Ne! negerai.
- Kodėl man reik tylėt? Ir velniams tas oras. Juk mes po žeme. Jei aš tylėsiu, numirsiu taip ir nežinodamas, ką reiškia būt tikru žmogum.
- Jei tu kalbėsi, trumpiau gyvensi.
- Trumpiau gyvensiu?
- Trumpiau. Perpus trumpiau, kvaily.
- O kur gyvensiu?
- Čia... nežinau. Reikia sulaukti.
- Ko reik sulaukti?
- Žibono.
- Bet ar jis ateis?
- Ateis.
- Iš kur žinai?
- Jaučiu.
- O aš nejaučiu.
- Nebijok.
- Aš nebijau.
- Tavo krūtinė kilnojasi pasiutusiai. Ar supranti, kad mus žudai?
- Žudau? Aš nežudau. Man reikia oro.
- Tai nekvėpuok, kvaily. Man baigia plaučiai sprogti.
- Man irgi, Antuanai.
- Tai patylėk. Nurimk. Nebekvėpuok taip slogiai.
- Nenoriu nužudyti mūsų. Gyventi reikia.
- Tai nekvėpuok giliai.
- Gerai.

          Tyla. Viena šalia kitos guli slopstančios gyvybės. Girdisi, kaip jiedu gaudo orą.

- Ar mes ištrūksime į laisvę, Antuanai.
- Taip.
- Ji laukia viršuje?
- Taip.
- O kaip mes ten pateksime?
- Iškas.
- Bet ar tikrai iškas?
- Iškas.
- Aš netikiu.
- Tikėk.
- Bet kaip, jei nežinau.
- Ko nežinai?
- Aš nežinau, kas ten viršuj.
- Ten laisvė. ten oras. Ten nesibaigiantis oras. Ten galima kalbėti.
- Bet mes juk ir čia kalbame.
- Bet čia kalbėt negalima.
- Tiesa, tai žudo. O ar viršuj kalbėjimas nežudo?
- Kartais.
- Tai kuo gi skiriasi karste gulėt ir vaikščioti žeme, jei kalbėjimas nužudo mus vis tiek?
- Skiriasi.
- Kuo?
- Negaliu tau atsakyti.
- Atsakyk!
- Aš nežinau.
- Ir vėl man atsakyti negali?
- Nemoku. Nežinau, kaip atsakyti.
- O tu galvok. Kaip man žinoti, jei nieko nepasakai?
- Aš stengiuosi!
- O aš dūstu. Stenkis greičiau.
- Nejudėk.
- Aš negaliu. Man traiško sąnarius.
- Man irgi. Nejudėk!
- Aš išprotėsiu. Atsakyk greičiau.
- Ką tau atsakyti?
- Kuo skiriamės.
- Ar mes?
- Ne, ne mes. Pasaulis viršuje ir čia.
- Ten gera. Ten geriau.
- Bet kuo, man atsakyk?
- Aš nežinau. Nerauk plaukų!
- Aš negaliu! Man spaudžia kojas.
- Ir man. Nerauk! Nuslopk. Per greitai vėl kvėpuoji.
- Aš negaliu! Aš negaliu daugiau!
- Gali. Nurimk. Kvėpuok. Kvėpuok. Ramiau.
- Ramiau. Aš jau ramiau.
- Ramiau. Ramiau.

      Tyla. Rimstantys kvėpavimai. Atodūsiai. Lėtai, lėtai išpučiamas oras, spaudžia iš visų pusių.

- Mano galva.
- Kas tavo galvai?
- Man smegenis suspaudė.
- Man irgi.
- Ir tau taip skauda?
- Skauda. Tik nekalbėk, prašau tavęs.
- O ar mes žmonės, Antuanai?
- Žmonės.
- Žmonėms reikia kalbėtis.
- Reikia. Bet ne čia.
- Kur ne čia?
- Aš tau sakau, tu patylėk.
- Nenoriu. Jei neišgirsiu apie laisvę, gyvent kelias minutes ilgiau nenoriu.
- Aš noriu.
- Bet ar tau nugaros neskauda?
- Skauda.
- Ar galvos nespaudžia?
- Spaudžia.
- Ar sąnarių neskauda?
- Skauda.
- Ar tau malonu?
- Ne.
- Tai kam gyventi, jei nemalonu?
- Nes gali būt geriau.
- Bet tu juk nieko nedarai, kad būtų maloniau.
- Aš nieko negaliu.
- Gali.
- Mes užkasti, kvaily. Ką galim padaryti?
- Galim gelbėtis.
- Aš jau taip ilgai ant nugaros. Nebegaliu.
- Tai ko laukei taip ilgai, kol negalėsi?
- Aš nežinau.
- Tyliau, Antuanai, ištrauksi visą orą. Mes mirsim
- Iš kur žinai, kvaily? Ateis, ateis, išgelbės.
- Nuo ko?
- Nuo mirties.
- Aš netikiu.
- O aš tikiu.
- Bet ar tikėjimo pakanka?
- Maldauju tavęs, nekalbėk. Nekalbėk.
- Nerauk plaukų, Antuanai. Nerauk. Beveik visus nurovei.
- Nekalbėk, nekalbėk.
- Neverk. Nekelk krūtinės.
- Negaliu.
- Gali.
- Nerauk plaukų. Ištrauksi orą.
- O ką daryt, kvaily?
- Pasitikėk žmogum, kuris tave iškas. Juk tai tik ir darai.
- Tikiu.
- Tikėk. O aš rimstu.
- Nemirk.
- Nemirštu. Aš rimstu.
- Ir aš.
- Gerai, nurimk. Ilgiau gyvensi.
- Gyvensiu.
- Galbūt iškas.
- Iškas, tu pamatysi.
- O iš kur Žibonas žino, kur mes esam?
- Nežinau.
- Tai kaip jis sužinos?
- Aš nežinau.
- Tai pasakyk jam.
- Kaip?
- Aš nežinau, Antuanai. Belsk, gal kas iškas.

      Tyla. Nėra beldimo. Kvėpavimas beveik visai nuslopo.

- Nebeldi, Antuanai.
- Taupau jėgas.
- Kam?
- Gyvenimui.
- Ar dar ilgai taupysi?
- Kol iškas.
- O kas paskui?
- Paskui gyvenimas.
- Ant žemės?
- Taip.
- Ar pasiilgai jo?
- Ko pasiilgau?
- Gyvenimo ant žemės?
- Taip.
- Ir žmonių pasiilgai?
- Pasiilgau.
- Ar tų, kurie mus užkasė?
- Ne. Kitų.
- Bet kaip žinosi, kai iškas, kurie mus čia palaidojo?
- Nežinau.
- Ar nebandysi sužinoti?
- Ne.
- Kodėl?
- O kam?
- Kad galėtum juos nubausti.
- Nemoku bausti.
- Ar pykčio nejauti?
- Nebegaliu judėti. Nebegaliu nekęsti.
- Todėl ir belsti negali?
- Turbūt.

- nebematau tamsos, Antuanai.
- O ką matai?
- Šviesas. Įvairiaspalves. Sukas ratilais, kvadratai, trikampiais.
- Aš nematau. Man akyse tamsu.
- O aš matau. Daugybė jų. Kokie beformiai, kokie spalvingi.
- Ir kas iš to, kad juos matai?
- Nebebijau tamsos.
- O ar bijojai jos?
- Labai.
- Ir nebijai daugiau?
- Nebe.
- O aš bijau. Siaubingai nejauku taip būti čia be oro, be žmonių.
- Baisu.
- Baisu. Guli ir nežinai.
- O ką žinoti nori, Antuanai?
- Ar mus iškas.
- O aš žinoti nebenoriu.
- Kodėl?
- Nes čia geriau.
- Kodėl geriau? Nesuprantu.
- Paaiškinti?
- Prašau...
- Ar būtum tentai, aukštai, laimingas, jei matytum akyse tik ratilus?
- Tikriausiai ne.
- O čia esu.
- Laimingas?
- Taip. Aš laimingesnis nei prieš kurį laiką.
- Nesuprantu tavęs.
- Tada, kai akyse mačiau tik tamsą, mane buvo apėmus baimė. Dabar, kai ją užpildė ratilai, jaučiuos laimingas.
- O iš kur ta laimė?
- Nežinau. Tiesiog dabar man daug geriau.
- O sąnarių ar tau neskauda, ar nespaudžia smegenų?
- Nebe. Jau nieko nejaučiu. Dabar tiktai matau.
- Matai... O man dar spaudžia. Kojos akmeninės.
- Tikiuosi, mūsų neiškas, Antuanai.
- Kodėl? Kodėl taip kalbi?
- Nenoriu ten gyventi.
- Viršuje?
- Taip.
- Bet kodėl? Nejau saulės nepasiilgai?
- Saulės pasiilgau.
- Tai kas yra?
- Žmonių, Antuanai, žmonių nepasiilgau.
- Kodėl?
- Nes ten amžinas pavydas.
- O kas tai yra tau pavydas?
- Pavydas mus užkasė, todėl ir iškasti gali tik jis.
- Bet jei iškas, laukas, oras.
- Taip, laukas, oras, kuriame reikia tiek daug siekti, jog kartą tiesiog imi ir pasiduodi, o tada tave užkasa.
- Užkasa.
- Ir supranti, kad tik užkastas iš tikrųjų tampi žmogumi.
- Nesuprantu tavęs.
- Ir nereikia. Neieškok atsakymo. Jis ateis pats. Tu man sakei: žmogum patapsi tik tada, kai rasi širdį.
- Tiesa. Aš pamenu.
- Širdį suradau. Žmogus tapau, o lygiai tokie patys žmonės mane užkasė, nes suprato, kad net ir Judas gali tapti žmogumi.
- Tiesa.
- Tiesa, Antuanai. Tikiuosi, mūsų neiškas.
- Aš irgi.

        Tyla. Kvėpavimas visiškai nustojo.

- Kodėl mes dar nemirštame, Antuanai?
- Nežinau.
- Ar jauti skausmą?
- Ne.
- Ką nors jauti?
- Ne.
- Mes šitiek laiko gulime po žeme, o oro vis nepritrūkstame.
- Tiesa.
- Kodėl?
- Aš nežinau.
- Juk man liepei tylėti, nes oro greit pritrūksime, o aš kalbėjau, mus žudžiau.
- Tiesa, žudei.
- Žudžiau.
- Bet mes gyvi.
- Gyvi.
- Aš pajudėti negaliu, Antuanai.
- Aš irgi.
- Ar vis dar pasiilgai tų žmonių?
- Jau ne. O tu?
- Aš nežinau.
- Ką reiškia, nežinau?
- Tai reiškia, kad žinau, ką reiškia būti žmogumi.
- Ir ką tai reiškia?
- Man reik padėt kitiems pažinti, kas tai yra laimė.
- O kas tai yra laimė?
- Tie ratilai, kuriuos matau, jie tokie gražūs, jie yra laimė.
- Nesuprantu.
- Tu vienas iš tų, kuriuos turiu išmokyti.
- Ko? Ar laimės?
- Laimės, Antuanai.
- Kaip to išmokysi?
- Užkasime juos po žeme.
- Bet ar tai nebus tas pats pavydas?
- Ne.
- Nesuprantu.
- Suprasi, Antuanai. Pabelsk į dangtį. Gal kas iškas. Mums metas grįžti į pasaulį. Žibonai!

        Praviro dangtis, nužiro žemės, ir šviesa užliejo akliną, beorę erdvę.