Vieną dieną berniukas sapnavo keistą sapną (taip, dieną, nes seniau vaikai miegodavo pietų miego). Taigi vieną dieną berniukas sapnavo keistą sapną. Regėjo, kaip jį vejasi akmeninis Vumrukas (žinoma, tada berniukas dar nežinojo, kad besivejančiojo vardas yra Vumrukas). Vejasi Vumrukas berniuką, o besivydamas trupa... Dabar niekas neatsimena, kaip tai įvyko, tačiau staiga … capt! Vumrukas pagavo berniuką. Net tik pagavo, bet iškėlė ir sako:
– Berniuk! – sako Vumrukas, nes neatsiminė berniuko vardo. – Kodėl tu nelankai senelės? Kai tu pažadi aplankyti senelę, ji labai apsidžiaugia ir papjauna vištą. Tu neatvažiuoji, o kitą kartą ji vėl pjauna vištą.
– Kodėl tau rūpi vištos? Juk tu ne višta, o Vumrukas! – pasipiktino berniukas, kuris perskaitė Vumruko vardą ant jo kaktos.
– Tai tu manęs nepažinai? Aš esu akmuo, į kurį senelė galanda peilį eidama pjauti vištos. Aš baigiu sutrupėti, nes jau nesu jaunuolis, o tavo senelė dar labai energinga...
– Gerai, – pasakė berniukas nepagalvojęs. – Aš pažadu.
– Niekada... – nespėjo sušukti Vumrukas, nes berniukas ūmai pabudo.
Po kelių metų akmeninis Vumrukas sutrupėjo, nes berniukas labai mėgo žadėti. Niekas neliūdėjo dėl akmens, nes berniukas padovanojo senelei geležinį galąstuvą.