Mums

Eglė vieną ant kitos sukrauna knygas ir nuskuba į virtuvę. Stalo vidury jau guli kočėlas ir dubuo, kuriame šiek tiek faršo ir svogūnas. Atokiau du ąselėm besiliečiantys puodukai su dviem šaukšteliais ir cukrinė. Žvilgt į laikrodį. Dar penkios minutės. Iš spintelės išima stiklinį indą su arbata, pastato jį šalia puodukų. Paskui į virdulį įpila vandens. Viskas paruošta, galima imtis virtinių. Miltai, druska, vanduo, „Neatleisčiau“ – viskas minkomoje tešloje.
      Pagaliau pasigirsta raktų žvangesys, durų girgžtelėjimas ir ilgai laukti žingsniai. Penki, bumbtelėjimas (šiandien lijo), trys, tyla (rytoj jis išeis anksčiau) bei tie, kurių nevalia skaičiuoti. Įėjęs į virtuvę jis padeda piniginę ant šaldytuvo ir įjungia virdulį. Eglė šypteli.
  -Ką darytum, jei manęs nebūtų?
  -Pats prisipilčiau, -atsako jis, į puodelį berdamas cukrų. – Nepersigalvojai, tau be?
  -Be. - purto galvą. - Kaip diena?
  -Nieko naujo. Virtiniai?
  -Bus pusryčiams. – Vogčiomis žvilgteli į Darių.
  -Na, ko tokia? Ar kas negerai?
  -Mums viskas gerai.
  -Mums, - nusijuokia, - supratau. Tau ir virtiniams nieko netrūksta.
  -Vanduo užvirė, - taria baigdama pjaustyti svogūną, kurio šį vakarą reikėjo labiau nei koldūnų pusryčiams. Nusiplauna rankas ir sėdasi prie stalo. Puodelyje kartu su arbatžolėm dunkso tyla, net užplikyta neišnyra.
 
***
Skambutis jam.
...
  -Tu, - atsiduso, - esi reikalingas mums. – Po šių žodžių ji nutyla ir laukia. Jos galvoje pinasi mintys, susiraizgo ir smaugia viena kitą. Eglė užsimerkia. Lyg katė galąsdama nagus porąkart perbraukia dilbiu. Išsausėjusioje odoje palieka pėdsakai. Gelia. Bet tylos rykštės plaka skaudžiau: pažyra begalė žodžių, iš kurių tik keturi pasiekia Darių:
  -Girdi ką tau sakau?
  -Mhm.
  -Norėjau pasakyti, - nedrąsiai pradeda ji, tačiau  žodžiai, kurie turėtų šį sakinį užbaigti, negali prasibrauti pro sukąstus dantis. Iš telefono sklinda vienalytis signalas. Eglė klesteli kėdėn. Jos žvilgsnis slankioja sienomis, pailsta ir atsigula puodelio dugne. Miega ir spardosi. Puodelis aižėja ir ant grindų viena po kitos nusėda šukės. Rankoj telieka ąselė. Pavarto, apžiūri ją ir teškia į grindis. Duženos spokso į kančios sutvarstytą veidą ir kad juokiasi, kad šaiposi. Žino, pati nepasakys.
      Moteris puola ant kelių ir renka saujon tai, kas liko iš Dariaus puodelio.
      Raudotų, jei tik  būtų viena.