Šventoji motina?

Kai pirmą kartą pasauliui parodžiau savo balso tembrą, kai tėtis trijose vietose suskladė mamos delnikaulį, bespausdamas per gimdymą, kai kaimynų šuo nustipo po atviru dangum, akušerė sugiedojo savo tragišku operiniu balsu:
- Šis vaikas bus tenoras, operos solistas ar kas tik norit, bet dainininkas! – ir savo kruvinom, gleivėtom rankom padavė mane dar iki tol, nematytai moteriai - mamai. Nuo tada visi kaip išprotėję mane siuntė į muzikos mokyklą ir postringavo:
- Andriukas bus didis operos solistas ir garsins Šalpusnių giminę. – tai man sakydavo su tokiu pašėlusiu ir pilnu švento tikėjimo žvilgsniu, kad dešimt metų aš jo bijojau ir priimdavau tai, kaip grasininmą. Todėl tylomis ėjau į muzikos mokyklą ir dainavau, grojau, rašiau dainas. Tik visi mano muzikos mokytojai man sakė, kad mano klausa yra geriausiu atveju nulinė.
- Keista, kad tu išvis ką nors girdi, Andriau. Nes tavo įstojimas į taktą yra pasibaisėtinas. Tiesą sakant, stebiuosi, kad tu pradedi groti, nors ir ne tam takte.
Ir kuo aš tik negrojau: ir triūba, ir saksofonu, ir fortepijonu. O tėvai man vis pirkdavo visus instrumentus, nes buvo įsitikinę, kad tai yra mano pirmieji žingsniai į šlovingą ateitį, todėl reikia negailėti pinigų ir su džiaugsmu juos investuoti į teisingą kelią. Juk akušerė taip pasakė. Jų visų lūpose dar vis buvo ir buvo gyvi tie jos žodžiai: „šis vaikas bus tenoras, operos solistas ar kas tik norit, bet dainininkas“. Man atrodė, iki kol neužaugau, kad akušerė tai moteris – deivė, kažkokia nežemiška būtybė. Gal net Dievo žmona. O kai tikybos pamokoje susidūriau su realybe, aš išvadinau savo mokytoją netikša:
- Andriukai! – šūktelėjo mokytoja. – Tai pasakyk mums dabar, kas yra Marija?
- Nežinau, mokytoja. Lygtai kažkur skaičiau, ne, mačiau tikėjimo populiarinimo laidoje, - pyškinau girdėtus žodžius per televizorių. – Kad Marija yra susijusi su Dievu.
- Andriukai, – jau švelniu balseliu kreipėsi toji. – Marija yra Dievo motina.
- Ne, ji nėra Dievo motina! – sušukau aš. – Dievo motina yra akušerė.
- Kas kas, Andriuk, akušerė? – perklausė toji.
- Taip, akušerė. Mano mama ir tėtis, ir seneliai sako, kad tai ji išpranašavo, jog aš būsiu garsus dainininkas! – išdėstau savo rimtą ir tėvų patvirtintą poziciją. – Po šio mano pareiškimo tėvai gavo skundą iš direktorės, o aš iš tėvų gavau dovanų dar vieną instrumentą – skrabalus. Man tai buvo lyg pati didžiausia bausmė. Bet laikui bėgant tie skrabalai man pradėjo patikti. Barškindavau jais dieną naktį. O jie man dar labiau patiko, nes šis mano besaikis daužymas per tuščiavidures dėžutes vedė iš proto namiškius. Taip juos daužiau ir dainavau, rodydamas savo klausos ypatumus, kol vieną rytą atsibudęs jų neberadau – mano karas buvo laimėtas. Tėvams išgaravo visos šventos mintys apie mano solinio atlikėjo karjerą, o šventoji akušerė nebebuvo minima jų lūpose. Nuo tos akimirkos Dievo motina tapo – Marija.