smiltelėm

brangusis mano,  prisimeni,
            kai mes gyvenom atradime
        Maroko kalnai nustelbdavo jūrą
  naktimis kalbėdavom apie potvynius
tu nešiojai baltus baltinius ir
                    žvaigždės tobulai krisdavo į dykumą
            delnais nuglostydavom smėlį ir tu
        nupūsdavai smilteles nuo mano kaklo -
'noriu, kad niekas tavęs nuo manęs neskirtų'
kartodavom amžiną jausmo mantrą
                      kartu nuplaukdavo oazės
                iš klajoklių dienoraščių išplėšyti puslapiai
          ir mažučiai arbatos puodeliai
    cukraus kristalais nulipintos lubos ir
amžinas saldumo jausmas siekiantis visatos pakraščius
į užančius suspausdavom tikėjimą
                                žinodavom -- tai, kas prasideda,
                          pavirsta į pabaigą
                  gyvenom lyg amžinas sonatos pasikartojimas
              tas tiltas per amžinybę
  brangusis mano, ar prisimeni?