Varžtų žiūrėjimai vyksta garaže.

- Kelkis, Audrut. Tuoj kūma atvažiuos, važiuosim bažnyčion. Ir dar pas karvyčių nueit reikia.
- Aaa... - rąžėsi lovoje. - O sesė dar miega?
- Ne, vaikeliuk. Mama jau nuprausė ją, o kaip gražiai aprėdė, kad matytum.. Nu, viskas. Kelkis.
- Babyt, - sumurmėjo, - aš pirmiausia Tobį pašersiu. - ir dar su pižama, mažom basom kojytėm ištipeno į lauką.

-----
Gerai pamenu ryto kvapą kaime. Gėlių ir žolės, vištų ir šunų. Dar dabar užuodžiu kiekvieną pašiūrę, malką ant tako, medžius ir bites aviliuose. Kievieną dilgėlę po supynėmis.
O Tobis.. Sedėdavau valandų valandas ant būdos po gluosniu ir glostydavau jo susivėlųsi kailį:
- Ar myli mane, Tobi?
Šuo sulodavo. Dukart. Ir viskas būdavo aišku - myli.
-----

Prieš išvažiuojant, tėvas mergaitėms „ant saldainių“ po dešimt litų davė. Sedėjo už stalo paraudęs, purvinas kojas ant sofos susikėlęs. Staiga pakilo:
- Einu į garažą, Miškūnas prašė varžtų pažiūrėt.
- Tėtukai, gi vėliau nueisi, tuoj kūma atvažiuos... - kibosi rankon dukros.
Vis tiek išėjo.

-----
Visada išeidavo. Jau tada žinojom kas per varžtų žiūrėjimai garaže vyksta. Tik niekas jam nė žodžio nesakydavo, močiutės buvo gaila.
Po senelio mirties sūnus tapo vienintele saule jos padangėje.
-----

- Kurvos jus! Kur tavo prostitutė motina?! - griebė dukrą už rankos, - Klausiu kur?! Ji pavogė mano pinigus! Atiduokit mano pinigus! Visas aš jus... - nusispjovė vidury kambario.
- Tėtukai, juk tu pats mums davei, tėtukai...
Nustumęs vaikus, tėvas atsitempė žmoną į kambary, kad vaikai matytų, ir sudavė per veidą.
- Žiūrėkit, žiūrėkit, kas daroma su tokiomis baidyklėmis! Ir jūs tokios užaugsit! Tik šitai dar labai pasisekė, kad tokį vyrą gavo!
Paleido žmoną, dar kartelį nusispjovė ir nustūmė savo motiną nuo durų:
- Pažiūrėk su kokiom vagylkom aš turiu gyventi, - kita ranka prirėmė dukrą prie sienos, - kur motina padėjo pinigus?! Kur?! Aš surasiu.

-----
Žinoma, surado. Mamos rankinuke. Visus pasiėmė. Dažniausiai tokie spektakliai baigdavosi greit. Tik surasdavo kur nors pinigų (mamos piniginėje, papuošalų dėžutėje ar mūsų taupyklėse) ir the end.
Užtat tokių melodramų dėka dar ankstyvoje vaikystėje su sesute sužinojom valerijono skonį.
-----

Tėvas stovėjo lauke. Ne jam bažnyčios sukurtos. Apskritai, jis net nekrikštytas. Žinojo, kad žmona su dukromis ateis į mugę. Bent saldainių mergaitėms nupirkti.
Atėjo. Žmona, kaip visada rami, nešėsi mažesniąją ant rankų.
- Audra, - tėvas pašaukę kitą, - žiūrėk ko jums turiu, - grubiai traukė iš kišenės saujas plaukų segtukų ir saldainių.
- Ačiū, tėtuk, - vyresnioji pasistiebusi bučiavo alkoholiu dvokiantį veidą, - labai ačiū...

-----
... kad pavogei, - taip ir liko nutylėta.