Redaktorius arba ten ir atgal (2)

... ne pats maloniausias darbas – užkąsti žuvusius draugus. Jie taip ir padarė. Tuomet pamatė, kad dabar vėlu ir nusprendė, kad reikia palaukti kitos dienos. Putė nesmarkus vėjas ir visiems buvo smagu. Visi kareiviai sapnavo kažką įdomaus, nes šypsojosi. Tuomet atėjo nepažįstamasis ir juos pažadino. Jo buvo platūs pečiai raumeninga krūtinė, stiprios ilgos rankos ir kojos trumpos garbanos ant galvos seniai neskusta barzda. Tai buvo senas išminčius. Kariai lengvai taip nusprendė, nes  žmogus buvo su kupra, akys paraudę, akinius rėmino plati nosis. Išminčius tarė:
– Aš kalbėjausi su dievu ir jis man pasakė, kad drakonai yra geri ir prižiūri, kad planetoje viskas būtų gerai. Tuomet nužvelgė karius ir pridūrė: jus suklaidino, bet dievas jūsų nebaus.
– Matai kaip negerai. Kalbėjosi kariai tarpusavyje. Reikės kažką daryti, nes negalima, kad drakoną žudytų ir kitose planetose.
– Nesijaudinkite, aš jums suteiksiu galių, kurios padės. Tarė išminčius, bet juo niekas nepatikėjo. Tegul tas kareivis paima tą akmenį ir pakelia.
Kareiviai juokėsi iš seno žmogaus, bet kareivis, kuriam liepė pakelti akmenį priėjo prie akmens ir jį pakėlė. Tuomet visi iš nuostabos išsprogdino akis.

Rimantas stebėjo tolėliau besibūriuojančius karius. Jie visiškai ignoravo draugus, bet šiedu dėl to labai ir neliūdėjo. Mintis apie tai, kad pats gali būti įtrauktas į kūrinio veiksmą, nežavėjo nei Rimanto, nei Mindaugo. Kol išradėjas murmėdamas panosėje rašė į lapus nesuprantamas formules, redaktorius galėjo stebėti aplinką. Dykuma niekuo neišsiskyrė iš matytų paveikslėliuose – visur smėlis, kopos. Kartais papūsdavo vėjas.  Oras buvo karštas, tačiau ne toks kepinantis, kokio galėtum tikėtis dykumoje. Rimantas patyliukais pasidžiaugė, kad Emanuelstachijus neparašė, jog planetoje vidutinė temperatūra – penkiasdešimt laipsnių šilumos.
Redaktorius šiaip ne taip prisivertė patikėti, kad čia ne realus pasaulis, o vieno grafomano nesveika fantazija, todėl tai, kas vyko aplink, jokio siaubo nekėlė. Per  kelias valandas, praleistas šioje planetoje, nutiko daug visko. Paaiškėjo, kad vizualizatorius kai ką interpretuoja labai tiesiogiai. Pavyzdžiui, tokias frazes kaip „susiporavo po du“, „iššukavo viską penkiolikos metrų spinduliu“, „turėjo vienas su kitu susisiekti kas penkiolika minučių“. Įspūdingiausiai atrodė posakio „priskaldė vežimą iš degtuko“ realizavimas. Vykstant tam procesui, savo formules bei skaičiavimus pamiršo net Mindaugas.
Rimantas puikiai žinojo, kad net neverta klausinėti, ką daro draugas. Mindaugas visada pasinerdavo į darbą taip, kad beveik nesuprasdavo aplinkos. Žinoma, jis paaiškintų, ką veikia. Bet tam, kad suprastum  jo pasakytus žodžius, reikėtų atskiro vertimo į žmonių kalbą. Ir laiko užimtų nemažai, o Rimantas norėjo grįžti namo, kaip galima greičiau. Atsigerti šalto alaus, įsijungti televizorių, pasižiūrėti kokią buką komediją... Ir jei draugo skaičiavimai priartins tą akimirką, tegul murma jis panosėje, rašo...
Redaktoriaus pamąstymus nutraukė naujas desantininkų užsiėmimas. Šie ėjo nuo vieno žuvusiojo prie kito ir nutaisę liūdnas veido išraiškas juos valgė. Nepaisant vaizdo kraupumo, Rimantas visa tai stebėjo gana ramiai. Gera būti įsitikinus, kad čia tik kūrinys, o ne realybė. Vos paskutinis lavonas dingo desantininkų burnose, sutemo. Pasigirdo keli Mindaugo keiksmažodžiai. Kariai sukrito ten, kur stovėję, ir užmigo išsiviepę nuo ausies iki ausies. Rimantui šypsenos pasirodė gašlios, bet jis nuvijo šią mintį šalin.
– Žodžiu, taip, – išgirdęs Mindaugo balsą Rimantas net krūptelėjo, – nebematau, ką rašau, todėl skaičiavimų tikslinimą teks atidėti iki rytdienos.
– O kas paaiškėjo? – pasidomėjo redaktorius.
– Turėdamas naujausius duomenis galiu pateikti kelias teorijas, kurias arba patvirtinsiu, arba paneigsiu rytoj. Pirmoji yra tokia, kad mano aparatas sukūrė visatą pagal tavo grafomano kūrinį. Bet tam būtų reikėję žvėriško kiekio energijos, kurio įrenginys neturėjo... nors... jei jis susiurbė visą aplink esančią energiją... Hmmmm... Tuomet vietoje sistemos gauname juodąją skylę... Ai, nesvarbu, mažai tikėtina.
– Geriau sakyk kitą variantą, – burbtelėjo Rimantas, –  nežavi manęs mintis, kad vietoje Žemės dabar tėra juodoji skylė.
– Ne vietoje žemės, – pataisė išradėjas, – o vietoje visos Saulės sistemos.
– Nesvarbu, vis tiek sakyk kitą.
– Antroji, labiau tikėtina teorija, kad vizualizatorius mus perkėlė į gretimą visatą, kurioje viskas veikia taip, kaip aprašė tavo grafomanas.
– Nori pasakyti, – susiraukė Rimantas, – jog yra visata, kurioje vyksta tokios nesąmonės?
– Kodėl nesąmonės? Čia tik tau taip atrodo. Įsivaizduok visatą, kurioje neegzistuoja konstanta. Viskas kinta nuolat ir pagal jokį dėsningumą negrįžta atgal į tam tikrą tašką. Kitaip sakant, neegzistuoja toks dalykas kaip periodas. Bet čia ir yra taisyklė – nestabilumas.  Dar įsivaizduok to pasaulio gyventoją, atkeliavusį pas mus. Jam mūsų visata atrodys kaip bepročio košmaras – viskas praktiškai stabilu.
– Na, mintį supratau.
– Trečias variantas – vizualizatorius mūsų pasaulį pertvarkė pagal to grafomano dėsnius. Tvermės dėsniai lyg ir nepažeidžiami, nes vienas dalykas pakeičiamas kitu. Sakyčiau šitas variantas irgi visai tikėtinas.
– O kokie šansai sugrįžti atgal, – atsargiai pasidomėjo redaktorius, – namo?
– Na, – atsiduso draugas, – pirmuoju atveju – nuliniai. Antruoju atveju, manau, po baigtinio laiko vėl atsivers durys į mūsų pasaulį. Trečiuoju atveju reikėtų sukonstruoti antivizualizatorių, kas būtų ganėtinai sudėtinga dabartinėmis sąlygomis, nesuvokiant šio pasaulio dėsnių.
– Man labiausiai patiko antras variantas, – tarė Rimantas.
– Nesvarbu, kuris patiko tau, rytoj sužinosime, kuris yra iš tiesų, – burbtelėjo Mindaugas, ir susidomėjęs pridūrė: –  kas ten per išsigimėlis?
Link kareivių judėjo keistas padaras. Ilgarankis, plačia krūtine. Kojos, o jų buvo tikrai daug, visaip išsisukioję. Ant galvos augo barzda, kitaip to plaukų darinio pavadinti negalėjai. Sunku pasakyti, kaip padaras kvėpavo, nes visą vienintelę šnervę buvo visiškai užkimšę akiniai.
– Čia – išminčius, kuris kalbasi su dievu, daugiau knygų skaityti reikia, – sukikeno Rimantas, – tu man geriau pasakyk, kada  grįžtumėm, jei pasitvirtintų antras variantas.
– Sunku pasakyti, bet manau, kad žemės laiku bus praėjus ne daugiau kaip para.
– O vietiniu laiku? – susiraukė redaktorius.
– Čia dar sunkiau pasakyti... Dvi savaitės, gal mėnuo...
– Dvi savaitės?! – sustūgo Rimantas.
Tarsi šio termino patvirtinimas pasigirdo sprogstančių akių pliaukšėjimas.

Atėjusi į darbą Joana aptiko viršininką bei jo draugą šokančius ir besiglėbesčiuojančius. Moteris susiraukė – na kaip galima tiek prisigerti, kad iki ryto neišsiblaivytum? Ir kur per naktį reikėtų bastytis, kad šitaip susiplėšytum ir išsipurvintum aprangą?
– Juk sakiau, – šūktelėjo Mindaugas, – kad dvi savaitės!
– Telikas, – dainavo Rimantas, – alus, dušas!
– Alkoholikai, – piktai burbtelėjo Joana ir uždarė duris, kad tiedu netrukdytų dirbti anekdotų puslapiuose.
Rimantas negalėjo atsidžiaugti, kad redakcijoje yra dušas. Pasinaudodamas tarnybine padėtimi jis ten nulėkė pirmas. Grįžęs į kabinetą, pasiuntė praustis draugą, o pats atsidarė šaldytuvą ir išsitraukė butelį alaus. Per tas dvi savaites dykumoje šio gėralo labiausiai pasiilgo. Deja, šventą kamštelio atidarymo aktą nutraukė sekretorės balsas iš komutatoriaus:
– Pas jus atėjo Emanuelis...
– Kviesk jį čia, – šūktelėjo redaktorius.
Butelį paslėpęs šaldytuve pribėgo prie durų ir atidarė jas svečiui.
– Užeikite, užeikite, – šypsojosi Rimantas, – noriu kai ką jums parodyti.
– Tikrai? – sumirksėjo Emanuelstachijus.
– Manau, – tarė redaktorius išsiviepdamas nuo ausies iki ausies, – jums tai tikrai patiks. Tai vizualizatorius. Perversmas pramogų versle. Žodžiu, norėtume sužinoti, ar jūs liksite patenkintas tuo, kaip šis aparatas perteikia jūsų kūrybą.
– Na, nežinau, – sudvejojo svečias, – aš norėjau, kad jūs bent pradėtumėte skaityti mano romaną...
– Romaną? Puiku! Kol jūs vertinsite šį įrenginį, aš skaitysiu jūsų romaną. Matote, kaip viskas gerai susiklostė?
Emanuelstachijus šiek tiek įtariai stebėjo, kaip redaktorius skenavo jo kūrinio lapus. Nelabai užtikrintai atrodė ir tuomet, kai Rimantas uždarė jį kabinoje. Redaktorius gailėjosi tik vieno – kad nepamatys jaunojo grafomano veido, kai šis išvys savo sukurtą pasaulį.
– Kur tu jį pasiuntei? – Rimantas krūptelėjo išgirdęs už nugaros draugo balsą.
– Nežinau, – atsakė redaktorius eidamas link popieriaus smulkintuvo, – ir nenoriu žinoti. Išimk iš šaldytuvo porą butelių alaus – manau, kad reikia aptarti vizualizatoriaus panaudojimo būdus.