Redaktorius, arba ten ir atgal (1)

Pradžia privalo būti banali. Jei ji tokia nebūtų, mes galėtume nujausti, kad laukia kažkas naujo. Deja, likimas mėgsta mums pateikti staigmenas.

... tik nestiprus vejas putė. Sargas stovėjo ant aukštos pilies sienos. Jis dairėsi į tamsą ir vis galvojo kokia prasmė būti sargyboje, jei nieko nesimato. Tikriausiai jo draugai galvojo apie tą patį. Karaliui tikriausiai pasimaišė protas – nors nebuvo jokių ženklų, kad kas nors ruošiasi puolimui, sargyba ant sienų stovėdavo nuolat. Žmonės kalba, kad jam dar jaunystėje kažką išpranašavo burtininkas. Karalius taip supyko pranašyste, kad liepė nukirsti galvą burtininkui. Dabar žmonės galvojo, kad karalius prisiminė kažką iš pranašystės ir kažko bijo.
Staiga sargas pamatė kaip per mėnulio nušviestus laukus atžygiuoja riterių armija. Prieš juos jojo stabus kareivis su juodai blizgančiais šarvais. Jis ėmė rėkti norėdamas įspėti visus pilyje esančius, kad bus puolimas. Prieš riterius jojęs kareivis tai išgirdo ir paragino savo armiją. Sargai pradėjo lipti ant pilies sienų, nes nenorėjo, kad pilį kas nors užimtų...

Redaktorius sėdėjo susiėmęs už galvos, delnais bandydamas suspausti mintis apie žmogžudystę, kad šios neišsiveržtų darbais. Vyriškiui trūko oro ir beliko tikėtis, kad aptemus sąmonei rankos nečiups už gerklės tam...
– Matau, – tarė prieš redaktorių sėdėjęs jaunuolis, – mano kūrinys jums paliko įspūdį?
– Paliko įspūdį, – iššvokštė vyriškis, – įspūdį paliko... Čia katastrofa! Čia baisiau baisaus! Kaip galima tiek laiko tyčiotis iš literatūros... Ką čia literatūros? Iš elementarios lietuvių kalbos čia tyčiojamasi! Ji prievartaujama iškreiptu būdu!
– Apie kurią vietą jūs kalbate? – susiraukė autorius.
– Apie viską, – sustūgo redaktorius, – apie viską nuo pradžios iki pabaigos! Nors, ne, yra viena gera vieta. PABAIGA!!! Žodis „pabaiga“ po viso to teksto! Visa kita – grafomano sapalionės, kurias rašė asilas, mokęsis tik iš knygos „Kaip Jonelis raideles pažino“. Na, kodėl tu mane kankini savo nesąmonėmis? Kodėl negalėtum susirasti kitos aukos? Štai, kitoje gatvės pusėje yra įsikūręs grafomanų žurnalas, ten tave išspausdins... Tikrai, jie ten dar didesnes nesąmones spausdina... Nueisi ten, jie tave išsiskėtę priims, visi tave girs, būsi pašlovintas... Na, kodėl tu būtent mane kankini?
– Kažkaip nelinksma šiandien su jumis, – pečiais gūžtelėjo jaunuolis, – užeisiu rytoj. Manau jau būsiu baigęs dar vieną savo kūrinį.
Redaktorius tik sužiopčiojo ir susmuko kėdėje, o jaunuolis atsisveikinęs ištipeno iš kabineto. Prireikė kelių minučių, kol vyriškis sugebėjo paspausti telefono mygtuką ir tyliai ištarti:
– Joana, atnešk man tablečių...
– Kokių tablečių? – pasiteiravo sekretorė.
– Nuo nėštumo!!! – suriaumojo redaktorius, – kokių dar tablečių man reikia po to Eustachijaus apsilankymo?
– Rimantai, – atsiduso moteris, – per tiek laiko galėjote ir įsidėmėti, kad jis Emanuelis...
– Na, kodėl, kodėl, – vyriškis vėl susiėmė už galvos, – šiandien visi nusprendė mane pribaigti?

... nekantriai laukė. Kariai žinojo, kad laukia rimtos kautynės. Jų transportinis kosmolėkis skrido virš dykumos. Šios planetos 45% dengia vanduo įvairiausiomis formomis, 35% dykumų ir likę 30% buvo apžėlę miškais žole ir pan. Tikrai keista planeta. Kariai dairėsi žemyn. Net iš kilometro aukščio matėsi visokie keisti gyvūnai: driežai ilgomis kojomis, didelį vabalai, žolė su keistais lapais. Kai kariai pamatė ant žemės drakoną, jie iššoko iš lėktuvo. Su savimi jie turėjo tik ginklus ir daug šovinių nusileido lengvai ir greitai pašoko ant kojų. Drakonas juos pamatė ir suplasnojęs nedideliais sparneliais pakilo. Karių rikiuotė ėmė krykti – juk į juos skrido baisi daugiatonė pabaisa. Visi ėmė šaudyti. Kareiviai pamatė, kad pabaisa vis tiek artėja, nusprendė sukurti planą. Planas buvo paprastas – pasiimti kardus, pasidalinti per pusę ir pulti drakoną kaip diedukai.
Planas pavyko – drakonas puolė vieną pusę karių, o kita pusė apėjo drakoną iš užpakalio ir pradėjo kapoti patį svarbiausią organą. Greitai pabaisa siaubingai baubdama nudvėsė. Kariai labai džiaugėsi ir galvojo tai kaip grįš namo...

– Ohoho, – braukė ašaras redaktorius, – taip jau seniai nesijuokiau.
– Džiaugiuosi, kad patiko, – nusišypsojo Emanuelis. Ar Eustachijus?
– Nė velnio nepatiko, – sušuko Rimantas, – tik tavo klaidos ir kitos nesąmonės skamba juokingai. Lygiai taip pat, kaip ir seniau, gimtąją kalbą, kartu su visa literatūra, tu prievartauji iškreiptu būdu.
– Man atrodo, – atsiduso jaunuolis, – kad jūs nesuprantate meno.
– Taip, čia tikras menas – prirašyti tiek nesąmonių!
– Rytoj atnešiu jums paskaityti antrą dalį.
Gera redaktoriaus nuotaika dingo kaip vėjo nupūsta. Tas Emanuelestachijus kepa kūrinius kaip bitė motinėlė kiaušus. Tikriausiai jis net miegoti neina, nes tokius tekstus vien kompiuteriu surinkti ilgokai užtrunka.
Redaktorius atsilošė kėdėje. Net žinia, kad rytoj vėl pasirodys tas iškrypėlis, visiškai nesugadino nuotaikos. Gal vėl bus visokių kvailų klaidų, ir pavyks prisijuokti iki ašarų? Vyriškis sukikeno, prisiminęs kai kurias kūrinio ištraukas.
– Pone Rimantai, – sekretorės balsas grąžino vyriškį iš minčių pasaulio, – pas jus atėjo svečias. Sako, esąs  jūsų senas pažįstamas. Mindaugas Urbonavičius.
– Taip, taip, įleisk, – redaktorius plačiai nusišypsojo, – ir padaryk mums arbatos.
Nors jau prabėgo keli metai, draugas atrodė visiškai nepasikeitęs: susivėlę plaukai, nedidukai akiniai, kuriuos jis vis pasivalydavo į balto chalato skverną. Ir tos šelmiškos ugnelės, sužibėdavusios akyse, kai sugalvodavo ką nors nauja, ar tai įgyvendindavo.
– Na, tai kokie vėjai tave atnešė? – pasidomėjo Rimantas.
– O kur labas? – nusijuokė Mindaugas.
– Na, turėkis tą labą, – nusišypsojo redaktorius, – jei taip jau nori.
– Vėjai gana stiprūs pūtė, – atsiduso draugas, – sėdėjau prie kelių projektukų... Žodžiu, knisausi kelis metus, dirbau nuo vakaro iki ryto. Esmė tokia, kad reikia žmogaus, rimtai raukiančio literatūroje. Pavyzdžiui, tavęs.
– Kažkaip labai  neapibrėžtai skamba, – susiraukė Rimantas.
– Tai nepadėsi?
– Aišku, kad padėsiu, – šūktelėjo redaktorius, – tik kam vynioti į vatą?
– Tuoj suprasi.
Paaiškėjo, kad Mindaugas atsigabeno kelias stambias dėžes. Jas tempdamas į savo kabinetą Rimantas pagalvojo, jog draugas tikriausiai bus išradęs itin sunkius šaldytuvus, skirtus saugoti įvairiems dokumentams ir alaus atsargoms. Joana, stebėdama dviejų vyriškių darbą, nesikišo. Ji puikiai prisiminė, kaip prieš metus jos viršininkas į kabinetą prisinešė senų manekenų ir juos sukapojo kirviu, visą šia procedūrą pavadinęs streso kontrole.
Kol Mindaugas surinkinėjo aparatą, Rimantas gurkšnojo arbatą. Įrenginys vis labiau panašėjo į didelę kompiuterizuotą dušo kabiną su mikrobangų krosnelės funkcija. Tiesą pasakius, redaktoriui nebuvo itin įdomu, kas gimsta jo akyse. Jam buvo žymiai svarbiau, kad jis galės nepriimti jokio grafomano sakydamas, jog dirba su nauju moksliniu projektu.
– Štai, – tarė Mindaugas, atsitraukdamas nuo pragaro mašinos ir pasičiupdamas arbatos puodelį, – taip atrodo perversmas šiuolaikiniame pramogų versle!
– Hmmmmm, – numykė Rimantas, – dabar kiekvienas galės išsikepti tiek spragėsių, kiek pats sveria?
– Ech, neišmanėli, – atsiduso išradėjas, – tai vizualizatorius.
– Vizu... Kas?
– Vizualizatorius, – išdidžiai tarė Mindaugas, – įrenginys skirtas vizualizuoti grožinės literatūros tekstus. Kyšt romaną į skenerį ir po kelių minučių jau gali stebėti vaizdą, tarsi būtum kine. Ir ne bet kokiame kine, o erdviniame! Gaila, kad jis perteiks tik vaizdą, būtų taip smagu, jei dar būtų galima išgauti ir visus kitus pojūčius!
– Hmmmmm... – numykė besiraukydamas redaktorius.
– Na, duok man kokį nors kūrinį, pats pamatysi.
Rimantas daug negalvojo – čiupo Emanuelstachijaus „Baisiausioji šios visatos mįslė“ ir ištiesė draugui. Jei aparatas sugebės visą tą nesąmonę ekranizuoti, tuomet tai – tikras stebuklas. Redaktorius patyliukais krizeno, galvodamas apie kai kurias kūrinio vietas ir bandydamas įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti ekrane.
Įrenginys grėsmingai sugaudė, patraškėjo, paspragsėjo ir skimbtelėjo. Pastarasis garsas Rimantui priminė mikrobangų krosnelę ir tai tikrai nepridėjo pasitikėjimo draugo išradimu. Mindaugas ištraukė kūrinį iš skenerio ir ištiesė redaktoriui. Šis kiek padvejojo, tačiau popierius paėmė – bus įdomu palyginti tai, ką rodys, su tuo, kas parašyta.
– Viskas paruošta, – linksmai tarė Mindaugas, – tuoj mes įeisime į istoriją!
Rimantas nepatikliai nusekė paskui draugą į dušo kabiną su mikrobangų krosnelės funkcija.

Joana susikaupusi dirbo anekdotų internetiniame puslapyje, kai kelioms akimirkoms dingo elektra. Moteris susiraukė – trukdymas domėtis pokštais darbo metu turėtų būti įtrauktas į žiaurių nusikaltimų sąrašą. Nusprendusi, kad dėl elektros dingimo gali būti kalti viršininko tampyti daiktai, ji pabeldė į kabineto duris. Neišgirdusi jokio garso moteris kyštelėjo galvą vidun. Kabineto centre stovėjo neaiškus įrenginys ir tyliai zvimbė. Joana, nepamačiusi nei viršininko, nei svečio, nusprendė, kad šiedu nuėjo į artimiausią alubarį. Reiškia, darbo diena baigta, be to, namuose internetas greičiau veikia.

Rimantas šiaip ne taip sugebėjo išlementi:
– Oho...
– Hmmmm... – numykė draugas.
– Viskas taip tikroviška, tu juk sakei, kad bus tik vaizdas, – linksmai šūktelėjo redaktorius, – o yra viskas! Aš jaučiu vėją, karštį, net sausą dykumos orą. Tu genijus!
– Hmmmm... – numykė Mindaugas.
– Tau visada kas nors netinka, – susiraukė Rimantas, – kas dabar? Spalvos negeros?
– Matai, – išradėjas kiek nervingai pablizgino akinius į chalato skverną, – viso to neturėjo būti.
– Na, – gūžtelėjo pečiais redaktorius, – taip dar įdomiau. O negi kiti žmonės išbandinėję...
Štai tą akimirką Rimantas suprato, kad jis su savo draugu ir yra pirmieji bandomieji triušiai. Pro akis lėkė įvairiausi vaizdai. Mindaugo robotizuotas dulkių siurblys, dabar pardavinėjamas kaip robotizuotas oblius. Ultragarsinis dušas, prekyboje pasirodęs kaip ultragarsinė rūdžių šalinimo kamera. Prožektorius gelbėtojams... Nežinia kas gavosi, bet Mindaugas gyrėsi, kad su juo kontraktą pasirašė kariškiai. Iš atminties gelmių iškilo dar daug draugo išradimų. Vienintelis dalykas, ką sugebėjo išspausti Rimantas, buvo burtažodis, naudojamas nuo senų senovės ir turintis apsaugoti nuo visko, kas bloga:
– Mamyte...
– Tik nereikia panikuoti, – susiraukė Mindaugas, – tuoj rasime išėjimą...
– Tu nežinai kaip išeiti? – išlemeno redaktorius.
Rimantas pajuto, kad iš skrandžio bando išlipti viskas, kas buvo suvalgyta pietums, pusryčiams, o gal net ir vakarienei. Draugo veidas irgi pažaliavo.
– Klausyk, – sunkiai rydamas seiles suburbėjo Mindaugas, – o į kokį kūrinį tu mus pasiuntei?
– Čia – vieno grafomano sapalionė, – šiaip ne taip atsakė redaktorius, – fantastika apie kitus pasaulius...
– Viskas aišku, – tarė draugas šoktelėdamas į poros metrų aukštį, – gravitacija sumažėjo. Visai įdomu, tik šiek tiek pykina.
– Neprisimenu, kad jis būtų ką nors rašęs apie tai...
– Žiūrėk, – šūktelėjo išradėjas, – lėktuvas!
Danguje pasirodęs objektas buvo per toli, kad būtų galima gerai įžiūrėti detales, tačiau Rimantas nė kiek neabejojo, kad tai – desantininkų kosmolėkis, ar kaip ten jį vadino tas Eustachemanuelis. Redaktorius puikiai prisiminė vienintelį kūrinio epizodą, kuriame tas daiktas buvo paminėtas. Tai privertė pamiršti visas užklupusias negandas ir stebėti tai kas įvyks.
Kosmolėkiui atsidūrus zenite, iš jo pažiro mažytės žmonių figūrėlės. Rimantas mintyse paplojo per petį draugui. Jo vizualizatorius netgi improvizuoja – kad žmonės neištikštų krisdami iš kilometro aukščio, sumažino trauką. Pirmiesiems kosmoso desantininkams pasiekus planetos paviršių iš už kopų žviegdamas pakilo drakonas. Jį tiksliau apibūdintų terminas peraugęs mažasparnis dėlės patinas. Patiniškumu sudvejoti neleido kai kurie tabaluojantys priedai.
Staiga Rimanto kūnas apsunko. Desantininkai, kurie dar nebuvo pasiekę planetos paviršiaus, ėmė kristi kaip akmenys. Drakonas, jau spėjęs pakilti bent šimtą metrų, pasekė jų pavyzdžiu. Redaktorius su išradėju išsižioję stebėjo tą vaizdą. Kariai tiško, nukritę ant dykumos smėlio, drakono kūno šlumštelėjimą kojomis pajuto net tolokai stovėję draugai. Iki jų ausų atsklido ir peraugusio dėlės patino lūžtančių kaulų garsas. Likę gyvi desantininkai puolė prie pabaisos mojuodami kardais, klibikščiuodami kaip senoliai ir šaukdami kažką apie mažas pensijas ir savanaudžius politikus.
– Klausyk, – neslėpdamas pasišlykštėjimo burbtelėjo Mindaugas, – kodėl tie iškrypėliai kapoja to padaro konkolus?
– Ir pradėjo kapoti patį svarbiausią organą, – isteriškai sukikeno Rimantas, – tavo aparatas viską beveik gerai daro. Tik jis stringa – desantininkai neturėjo ištikšti, jie su drakonu kautis privalėjo.
Redaktorius susmuko ant kelių nesiliaudamas kikenti. Lįsdamas į dušą su mikrobangų krosnelės funkcija jis manė, kad tai bus visai gera pramoga. Tik nesitikėjo, kad teks pamatyti tykštančius žmonių kūnus, sumaitotą padarą, kurio genitalijas kapos iki dantų apsiginklavę pensininkai.
– Duok popieriaus, – griežtai ištarė  Mindaugas, – man kilo kelios mintys.
Rimantas draugui ištiesė iki šiol rankose spaustą „Baisiausioji šios visatos mįslė“. Išradėjas atsisėdo ant smėlio ir, išsitraukęs rašiklį, ėmė kažką skaičiuoti ir braižyti. Kartais po nosimi  neaiškiai suburbėdavo apie kreives, reliatyvumą ir energiją. Bet Rimantui tai nelabai rūpėjo. Jis bandė save suimti į rankas ir suprasti, kas laukia ateityje. Kūrinį prisiminė puikiai,  tačiau nesugalvojo, kaip tekstą gali interpretuoti mašina.