Likimo kalvis

Atėjo ta diena kai tu gimei.
Atėjo ta diena kai svajones tu brandinai.
Kai akmenis tu ridenai kalnan ir degančia širdim žengei audron.
Tuomet sakei esąs likimo kalvis, kur sukt ar skriet tu pats renkies. .
Sakei, kad kliūtys tau nebaisios, jos tik užgrūdina tave!
Ir štai likimo kalviui iš aukštai, daržan primėtė akmenų.
Jų buvo ir sunkių, kažkiek ir lengvesnių, gal ir išvis lengvų.
Svarbiausia dauguma jų buvo laikinų, tik kevalu kietu. .
Ir rinko akmenis savam darže, ir grįždavo jų kelis kart daugiau.

Ir sviro rankos, blėso ir akių liepsna, tikėjimą išstūmė neviltis . .
Tuomet likimo kalvis, sumąstė plaukti pasroviui, nesikėsint į savo svajones ir pasistengti įtikėt, jog priešintis jisai bejėgis.

„nuo likimo nepabėgsi“.

Tai kaip?!
Likimas tik bailiams?
Gal tiems kurie tik pasiduot temoka?
Ar jis yra, ar jo išvis gal nieks ir nesukūrė?