Širdies liga

Jie ateina su skausmu - prisiminimai. Taip spaudžia gerklę, kad bijai nebeįkvėpti. Jie aptemdo akis, ir norisi verkti, bet negali, kažkas neleidžia. Grumiasi jausmų galybė ir plėšo į gabaliukus, atrodė, taip gerai užglaistytus prisiminimus. Vėl viską kelia į dienos šviesą ir verčia kentėti. Ir klausiu dabar savęs ar verta prisiminti?
Neišpildytos svajonės žlugdo dabartį.  Man taip gaila, kad aš tokia silpna, bet širdis jaučia neprašoma. Vaizdai iškyla iš praeities ir atrodo tokie artimi, lyg vakarykštės dienos. O laiko praėjo daug. Ir pastangų... ir ašarų... ir prašymų. Žodžiais negaliu išsakyti kartėlio, kokį jaučiu. Man gėda pačios savęs. Ir gaila Jo, gaila, kad negaliu jam atiduoti visko, ko jis vertas, vien dėl to, kad kažkada taip atsitiko. Prakeikiu širdį, kuri neklauso ir renkasi ne tai kas reikia. Prakeikiu JĮ ją paėmusį ir negražinusį. Nors... Taip, Jis niekada jos nenorėjo, tik aš atidaviau pati to nežinodama. Ir tik dabar po keletos metų supratau, kad jos nebesusigražinsiu. Laikas negydo žaizdų, jis kaip pudra, tik užmaskuoja... Ir staiga vėl susidūrus su tikrove, nebelieka grimo, aš suprantu, kad neverta taip kankintis, bet negaliu nieko padaryti, nesuprantu kodėl, bet negaliu nieko padaryti, tiesiog negaliu Jo užmiršti. Nebegaliu atiduoti savęs tam, kas vertas... Palieku save, tam, kas to net nenori. Dieve, iš visos širdies, atleisk man už viską, ir nebeleisk taip daugiau kankintis. Aš neminiu tavo vardo be reikalo, aš jaučiuosi taip, kad be tavo pagalbos pati nesugebėsiu. Leisk man būt laimingai, padėk, man užmiršti. Ką man padaryti, kad galėčiau užmiršti?