Aušta rytas kameroj..
- Kiek matai žmonių, Antuanai?
- Du!
- Kodėl tik du, brangus?
- Nes tik tiek prieš mane ir tėra: tu ir Žibonas.
- Melagis!
- Anoks melagis! Štai tu, štai Žibonas! – rėkė pasiutęs Antuanas.
- Melas! Aš matau penkis!
- Iš kur penki?
- Jūs du: štai tu, štai Žibonas. Ir trys kiti!
- Ir kada suspėjai?
- Suspėjau ką? – nuslopo tas.
- Prisisriuobt!
- Melas! Matau jus du ir dar tris kitus!
- Kur tu juos matai, kvaily?
- Anava ten, ant sienos.
- Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad ant sienos nieko nėra ir kad čia esame tik mes trys.
- Kvaily, čia mes tik trys! – užriko beprotis ant taburetės.
- Žibonai, nesisupk ant kėdės, - bet tas nekreipė dėmesio. Užmetė galvą viršun ir it ko maldaudamas suposi ir suposi, kol praviro burna.
- Kvaily, čia esame tik mes! Tik mes!
- O kas gi tada ten?
- Kur?
- Ant sienos! Kažikur?
- Nieko ten nėra, kvaily! Tik grotos.
- Bet aš matau, Antuanai. Aš matau...
Tyla
- O kad turėtumėme čia veidrodį!
- O kam tau kameroj veidrodis?
- Kad aš baisiai pasiilgau...
- Ko?
- Žmogaus...
- Žmogaus?
- Neklausk, kvaily! Žmogaus reiškia žmogaus. Su rankom, su galva.
- Aš toks.
- Netoks!
- Bet va galva, va rankos.
- O kur širdis?
- O tu man pasakyk, kur jos ieškoti, Antuanai.
- Žmoguje! Žmoguje, kvaily, tu jos turi ieškoti! Tu ne žmogus... Man reik žmogaus!
- Vajėj, iš kur toks sudirgimas, Antuanai? Anava ten, ant sienos trejetas kabo.
- Nėra žmonių! Nėra!
- Jie juda... – balsiai nustebo tas.
Visi nuščiuvo. Taburetės kojos Kaukšt! į grindis.
- Kvaily! – sukliko Žibonas. – Nėra žmonių!
- O kas tu toks pats esi?
- Ne! Ne! nėra žmonių, kvaily!
- Turbūt tava tiesa, Žibonai, - mėgtelėjo Antuanas. Aš jų taip kartais pasiilgstu...
Tyla
- O kas va ten, ant sienos, Antuanai?
- Kur? Kur ant sienos?
- Va ten, pirštu kur durstau.
- Nežinau.
- Juk tu žinai, žinai. O pasistenk man atsakyti. Kad tave kur galas! Reikėjo, ir horoskopus pažinai.
- Kitas laikas ir kita vieta ten buvo.
- Bet horoskopai! Ak, tu pameni, kaip tada kalbėjom, Antuanai! Juk horoskopus pažinome tada!
- O ar gyvenimą ir žmogų per horoskopą pažinai?
Tyla
- Ar tiki į Dievą, Antuanai?
- Ne! – bukai atkirto tas.
- Kodėl?
- Nes nenoriu tikėti tuo, kas mane verčia jaustis nesavu.
- Bet juk tikėti reikia žmogui į kažką.
- Atstok! Aš sėdžiu užrakintas. Ar dievą čia matai? Apsidairyk! Pasuk aplink tą niekam tinkamą makaulę! – tas pasisukiojo.
- Matau! Anava ten, ant sienos.
- Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad nieko ten nėra
- Kvaily! Nėra! Žmonių nėra! Draugų nėra! Mes kameroj! Mes kameroj! Kur Dievas?! Paliko žmones!
- Kvailiai! Abudu jūs kvailiai! – užriko Antuanas.
- Bet kur tie žmonės dingo, Antuanai?
- Kokie?
- Nuo sienos! Na tie gi trys! O kiek kartoti reikės dar tau?
- Nebuvo jų! Nebuvo nieko ten!
Tyla
- Bet taip negali būti, Antuanai.
- Ko? Ko būti tau negali?
- Kad netiki.
- Kuo? Kuo, po galais, aš netikiu?
- Netiki į Dievą, Antuanai.
- Aš tikiu.
- Bet juk ką tik pasakei...! – pasimetė tasai.
- Tai tu taip pasakei.
- Ką aš pasakiau?
- Kad aš netikiu.
- O tu tiki?
- Ne! kiek galima kartoti tau?! Nesisupk ant kėdės, Žibonai! O beproti senas tu!
- Nėra žmonių! Dievas! Dievas! – rėkė senas idiotas.
- Kas dievas?! – sustaugė Antuanas.
- Nėra žmonių! Dieve, nėra žmonių!
- O kas gi ten, ant sienos?! – rėkė besdamas pirštu kvailys. – O kas gi ten ant sienos?!
- Kur? Kur ant sienos?!
- Na, ten! Ten! Trys ant sienos juda...
Tyla (Žibonas supasi ant kėdės tai užmesdamas, tai nulenkdamas galvą)
- Bet taip negali būti, Antuanai.
- Taip, negali.
- Iš kur žinai?
- Žinau ir tiek. O horoskopų nežinau. Nors... nors palauk.
- Ko? Ko man palaukti?
- Dievo! Dievo! Dievo lauk! – užriko Žibonas.
- Tylėk, Žibonai.
- Nieko. Gali nelaukti.
- Aš ir nelaukčiau.
- Lauktum. Lauktum, kvaily!
- Ne! Nėra! Nėra žmonių!
- Patylėk, Žibonai.
- Velniai! Visur velniai!
- Aš tau tuoj trauksiu, Žibonai! Kaip dievą myliu, trauksiu!
- Dievą? Sakei, Dievą, Antuanai?
- Mano dievas iš mažosios raidės!
- Aa...
- Kas aa...?
- Nieko. Aš tik taip tikėjausi...
- Tai nustok. Tokios teisės neturi.
- Negalima taip niekuo netikėti, Antuanai.
- Aš tikiu.
- Kuo? Į ką?
- Tikiu, kad kažkur yra žmonių dar užsilikę. Tik veidrodžio nėra. Kur mano veidrodis?
- Bet nei į Dievą, nei horoskopais... kaip taip gali būti?
- O lygiai paprastai.
- Kaip tatai?
- Ša, kvaily! – pridėjo pirštą prie lūpų Antuanas ir apsidairė. – Kas ten, ant sienos?
- Žmonės, Antuanai, ten žmonės.
- Ne, ne, ten ne žmonės, - sušnibždėjo tas. – Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad žmonių nėra.
- Nee! Kur žmonės? Dieve, kur mano žmonės? Aš nežinau...
- Kur žmonių nėra, Antuanai?
- Anava ten, ant sienos.
- Tai ką gi ten matai?
- Kad... nieko.. nebematau. Man pasirodė.
Tyla (Žibonas miega, bet taburetė vis tiek kaukši į grindis)
- Bet taip vis tiek negali būti, Antuanai.
- Žinau.
- Ką žinai?
- Kad tikėtum ir horoskopais, ir į dievą. Taip negali būti, brangus.
- Kodėl?
- Kaip tai kodėl?
- Kodėl negali?
- Daugdievystė, deja, šiandien neleidžiama.
- O kas neleidžia?
- Žmonės.
- Kokie žmonės?
- Aš nežinau... kvaily. Tiesiog žmonės.
- Ar jie turi širdis?
- Tikriausia, jei yra žmonės.
- O kur širdis pas žmogų, Antuanai?
- Nežinau, pats turi surasti.
- Bet kur ieškoti?
- Nežinau! Atstok!
- Bet man reik žinoti, Antuanai.
- Kiaušus pasikasyk, gal rasi... O viešpatie aukštielninkas. Ištrauk rankas! Ot kvailys! Susikišk, ką išsitraukei!
- Ar čia širdis, Antuanai?
- Kišk atgal į kelnes, tau sakau! Ir nemataškuok prieš veidą!
- Ačiū Dievui, Antuanai, kad tai ne širdis, nes vos tik kokią avį pamatau, iškart....
- Tylėk! Nepasakok man to, nes kaip dievą myliu, aš tau...
- Ar ir vėl tas tavo dievas iš mažosios raidės? – paklausė kvailys, susikišdamas „širdį“ atgal į kelnes.
- Turbūt...
- Bet kodėl, Antuanai, daugdievystė mums negalima?
- Tiesiog neleidžiama.
- Bet aš nesuprantu, kodėl.
- Nes tu dar ne žmogus.
- Aš nežinau... o tu iš kur žinai, kad horoskopai su Dievu nesusisieja?
- Nes žvaigždės yra vulkaninės kilmės.
- Aš nežinau...
- Todėl tau ir sakau.
- Aš nežinau... o tu iš kur tiek daug žinai?
- Kažkas ten juda! – sušnibždo Antuanas ir durstelėjo pirštu į sieną.
- Kur? Kur?
- Anava ten, ant sienos. Juda. Trys. Visi trys juda.
Kvailys geriau įsižiūrėjo.
- Ten žmonės, Antuanai.
- Ne, ten ne žmonės.
- Sakau tau, žmonės ten.
- O aš kartoju tau, kad tai ne žmonės! Žibonai! Pasakyk tam kvail... aaa... miega...
- Aš tau sakau, ten žmonės!
- Ne! negali būti!
- Kodėl negali būti, Antuanai?
- Aš palauksiu...
- Ko?
- Kol jie išeis.
- Ar tie nuo sienos?
- Ne. Tie iš širdies, - susmigo kvailiui šitie žodžiai ten, kažkur giliai, giliai, kur širdis turėtų būti. – Aš horoskopais netikiu.
- O aš tikiu.
- Mes veidrodžio neturime.
- O kam tau veidrodis čia reikalingas?
- Kad pamatyčiau D.. dievą?
- Ar tą iš didžios raidės, ar iš mažos?
- Dar nežinau... kvaily.
Tyla (Žibonas atsimerkia ir vėl inirtingai pradeda suptis ant kėdės)
- Nupiešk man Dievą, Antuanai.
- Kokį dievą? Jo nėra.
- Yra.
- O kaip tada su horoskopais?
- O kas su jais?
- Ar jie yra? Ar tu tikrai tiki?
- Juk žvaigždės iš vulkanų, Antuanai.
- Tai kas?
- Tai tas, kad deganti lava nėra nei jautis, nei žuvis.
- Tai netiki?
- Kuo?
- Horoskopais.
- Nebe. O tu?
- O aš kvailys. Nes žuvys, man atrodo, čia vulkaninės kilmės.
- Galbūt.
- Žibonai!
- Aš! Aš Žibonas! Kur žmonės? Kur, po dievais, žmonės?!
- Čia. Čia tie tavo žmonės. Nesisupk ant kėdės!
- Nupiešk man Dievą, Antuanai.
- Kokį? Kokį dievą?
- Tą, į kurį tiki.
- Aš ne... aš netikiu.
- Tai iš kur tada žmogus?
- Nėra žmonių, kvaily! Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad nėra žmonių!
- Kvaily! Kvaily!
- Nagi, sakyk, Žibonai, sakyk!
- Kvaily! Kvaily!
- Ir nesisupk ant tos prakeiktos kėdės! Sakyk!
- Kvaily! Aš esu žmogus! Urra! Yra žmonių!
Tyla (Žibonas supasi ant kėdės. Antuanas jam glosto galvą)
- Žmonių nėra, Žibonai.
- Aš... – sušnibždėjo jis. – Aš esu žmogus, - atsirėmė į Antuano pilvą ir pravirko.
- Nupiešk man Dievą, Antuanai.
- Žmonių yra, - Antuanas pažvelgė pro grotas į niekur. – Taip sako šitas angelas, - glostydamas drėgnus Žibono plaukus, Antuanas pravirksta.
- Kodėl verki?
- Aš pagalvojau, kad nė tavo vardo nežinau.
- Aš Judas. Nupiešk man dievą.
Antuanas paėmė nuskilusį akmenį ir ant sienos apvedžiojo aplink Juos trijų žmonių siluetus.
- Kas tai, Antuanai?
- Tai Dievas.
- O kaip su horoskopais bus?
- O kas su jais?
- Jei dievas yra, kas bus su horoskopais?
- Nežinau... jie tiesiog bus.
- Aš netikiu, Antuanai.
- Blogai, Judai. Reikia kažkuo tikėti. Kaip kitaip patapsi žmogumi?
- Kai rasiu širdį.
- Be tikėjimo širdies nerasi.
- Bet aš tikėjau, o žmogumi nebuvau.
- Iš kur žinai, kad nebuvai?
- Taip tu sakei.
- Tada aš netikėjau.
- O dabar netikiu aš. Tai tu žmogus?
- Aš nežinau.
- O kaip tada su žmogumi?
- O kas su juo?
- Iš kur tada žmogus? Ar iš šitos širdies, kur ožkai?
- Ei! Netrauk man nieko rodyti. Kūnas gal ir iš šitos širdies, bet širdis turi būti ne tik iš kūno.
- O iš kur?
- Šą! Jie juda.
- Kas? Kur juda, Antuanai?
- Anava ten, ant sienos. Visi trys.
- Ten nieko nėra, Antuanai.
- Ten žmonės, Judai, žmonės.
- Nėra žmonių! Nėra! Žibonai! – suriko Judas.
- Aš žmogus.
- Tylėk, kvaily!
Judas atsistojo, jam iš kišenės pažiro sidabriniai.
- Tu mus pardavei!
- Ne! O kam galėjau?
- Turbūt Godo.
- Kasai tasai Godo?
- Jis tas, kuriuo tikėti reikia, nematant, nežinant jo. Ir Dievas toks.
- Ar iš didžios, ar iš mažos raidės?
- O koks gi skirtumas?
- Aš tikiu į dievą iš mažos.
- Rašyk, kaip nori, Dievas vienas.
- Tai aš tikiu?
- Tikriausiai ne. Ar matai, ką nors ant sienos?
- Ne.
- Dar netiki.
- Matau!
- Meluoji. Į Dievą netiki.
- Kasai tasai tavo Godo?
- Juk jau sakiau: nėra jo tokio tau apčiuopiamo, bet lauki jo kaip apšvietos. Ir Dievas toks.
- Koksai? Koksai tas tavo dievas?
- Anava ten jisai, ant sienos.
- Matau! Matau! Man reikia veidrodžio! Man reikia veidrodžio! – suriko Judas.
Žibonas išsitraukė iš kišenės mažą veidrodėlį. Antuanas jį paėmė į ranką.
- Aš noriu tapti žmogumi, Antuanai.
- Tai sėsk prieš veidrodį.
- Kad jis toksai mažiukas...
- Tavo siela, ką tik gimus, dabar už jį neką didesnė, Judai.