Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aušta rytas kameroj..

-   Kiek matai žmonių, Antuanai?
-   Du!
-   Kodėl tik du, brangus?
-   Nes tik tiek prieš mane ir tėra: tu ir Žibonas.
-   Melagis!
-   Anoks melagis! Štai tu, štai Žibonas! – rėkė pasiutęs Antuanas.
-   Melas! Aš matau penkis!
-   Iš kur penki?
-   Jūs du: štai tu, štai Žibonas. Ir trys kiti!
-   Ir kada suspėjai?
-   Suspėjau ką? – nuslopo tas.
-   Prisisriuobt!
-   Melas! Matau jus du ir dar tris kitus!
-   Kur tu juos matai, kvaily?
-   Anava ten, ant sienos.
-   Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad ant sienos nieko nėra ir    kad čia esame tik mes trys.
-   Kvaily, čia mes tik trys! – užriko beprotis ant taburetės.
-   Žibonai, nesisupk ant kėdės, - bet tas nekreipė dėmesio. Užmetė galvą viršun ir it ko maldaudamas suposi ir suposi, kol praviro burna.
-   Kvaily, čia esame tik mes! Tik mes!
-   O kas gi tada ten?
-   Kur?
-   Ant sienos! Kažikur?
-   Nieko ten nėra, kvaily! Tik grotos.
-   Bet aš matau, Antuanai. Aš matau...
 


                        Tyla

-   O kad turėtumėme čia veidrodį!
-   O kam tau kameroj veidrodis?
-   Kad aš baisiai pasiilgau...
-   Ko?
-   Žmogaus...
-   Žmogaus?
-   Neklausk, kvaily! Žmogaus reiškia žmogaus. Su rankom, su galva.
-   Aš toks.
-   Netoks!
-   Bet va galva, va rankos.
-   O kur širdis?
-   O tu man pasakyk, kur jos ieškoti, Antuanai.
-   Žmoguje! Žmoguje, kvaily, tu jos turi ieškoti! Tu ne žmogus... Man reik žmogaus!
-   Vajėj, iš kur toks sudirgimas, Antuanai? Anava ten, ant sienos trejetas kabo.
-   Nėra žmonių! Nėra!
-   Jie juda... – balsiai nustebo tas.


                            Visi nuščiuvo. Taburetės kojos Kaukšt! į grindis.


-   Kvaily! – sukliko Žibonas. – Nėra žmonių!
-   O kas tu toks pats esi?
-   Ne! Ne! nėra žmonių, kvaily!
-   Turbūt tava tiesa, Žibonai, - mėgtelėjo Antuanas. Aš jų taip kartais pasiilgstu...


                            Tyla


-   O kas va ten, ant sienos, Antuanai?
-   Kur? Kur ant sienos?
-   Va ten, pirštu kur durstau.
-   Nežinau.
-   Juk tu žinai, žinai. O pasistenk man atsakyti. Kad tave kur galas! Reikėjo, ir horoskopus pažinai.
-   Kitas laikas ir kita vieta ten buvo.
-   Bet horoskopai! Ak, tu pameni, kaip tada kalbėjom, Antuanai! Juk horoskopus pažinome tada!
-   O ar gyvenimą ir žmogų per horoskopą pažinai?


                    Tyla


-   Ar tiki į Dievą, Antuanai?
-   Ne! – bukai atkirto tas.
-   Kodėl?
-   Nes nenoriu tikėti tuo, kas mane verčia jaustis nesavu.
-   Bet juk tikėti reikia žmogui į kažką.
-   Atstok! Aš sėdžiu užrakintas. Ar dievą čia matai? Apsidairyk! Pasuk aplink tą niekam tinkamą makaulę! – tas pasisukiojo.
-   Matau! Anava ten, ant sienos.
-   Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad nieko ten nėra
-   Kvaily! Nėra! Žmonių nėra! Draugų nėra! Mes kameroj! Mes kameroj! Kur Dievas?! Paliko žmones!
-   Kvailiai! Abudu jūs kvailiai! – užriko Antuanas.
-   Bet kur tie žmonės dingo, Antuanai?
-   Kokie?
-   Nuo sienos! Na tie gi trys! O kiek kartoti reikės dar tau?
-   Nebuvo jų! Nebuvo nieko ten!


              Tyla


-   Bet taip negali būti, Antuanai.
-   Ko? Ko būti tau negali?
-   Kad netiki.
-   Kuo? Kuo, po galais, aš netikiu?
-   Netiki į Dievą, Antuanai.
-   Aš tikiu.
-   Bet juk ką tik pasakei...! – pasimetė tasai.
-   Tai tu taip pasakei.
-   Ką aš pasakiau?
-   Kad aš netikiu.
-   O tu tiki?
-   Ne! kiek galima kartoti tau?! Nesisupk ant kėdės, Žibonai! O beproti senas tu!
-   Nėra žmonių! Dievas! Dievas! – rėkė senas idiotas.
-   Kas dievas?! – sustaugė Antuanas.
-   Nėra žmonių! Dieve, nėra žmonių!
-   O kas gi ten, ant sienos?! – rėkė besdamas pirštu kvailys. – O kas gi ten ant sienos?!
-   Kur? Kur ant sienos?!
-   Na, ten! Ten! Trys ant sienos juda...


              Tyla (Žibonas supasi ant kėdės tai užmesdamas, tai nulenkdamas galvą)


-   Bet taip negali būti, Antuanai.
-   Taip, negali.
-   Iš kur žinai?
-   Žinau ir tiek. O horoskopų nežinau. Nors... nors palauk.
-   Ko? Ko man palaukti?
-   Dievo! Dievo! Dievo lauk! – užriko Žibonas.
-   Tylėk, Žibonai.
-   Nieko. Gali nelaukti.
-   Aš ir nelaukčiau.
-   Lauktum. Lauktum, kvaily!
-   Ne! Nėra! Nėra žmonių!
-   Patylėk, Žibonai.
-   Velniai! Visur velniai!
-   Aš tau tuoj trauksiu, Žibonai! Kaip dievą myliu, trauksiu!
-   Dievą? Sakei, Dievą, Antuanai?
-   Mano dievas iš mažosios raidės!
-   Aa...
-   Kas aa...?
-   Nieko. Aš tik taip tikėjausi...
-   Tai nustok. Tokios teisės neturi.
-   Negalima taip niekuo netikėti, Antuanai.
-   Aš tikiu.
-   Kuo? Į ką?
-   Tikiu, kad kažkur yra žmonių dar užsilikę. Tik veidrodžio nėra. Kur mano veidrodis?
-   Bet nei į Dievą, nei horoskopais... kaip taip gali būti?
-   O lygiai paprastai.
-   Kaip tatai?
-   Ša, kvaily! – pridėjo pirštą prie lūpų Antuanas ir apsidairė. – Kas ten, ant sienos?
-   Žmonės, Antuanai, ten žmonės.
-   Ne, ne, ten ne žmonės, - sušnibždėjo tas. – Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad žmonių nėra.
-   Nee! Kur žmonės? Dieve, kur mano žmonės? Aš nežinau...
-   Kur žmonių nėra, Antuanai?
-   Anava ten, ant sienos.
-   Tai ką gi ten matai?
-   Kad... nieko.. nebematau. Man pasirodė.


    Tyla (Žibonas miega, bet taburetė vis tiek kaukši į grindis)


-   Bet taip vis tiek negali būti, Antuanai.
-   Žinau.
-   Ką žinai?
-   Kad tikėtum ir horoskopais, ir į dievą. Taip negali būti, brangus.
-   Kodėl?
-   Kaip tai kodėl?
-   Kodėl negali?
-   Daugdievystė, deja, šiandien neleidžiama.
-   O kas neleidžia?
-   Žmonės.
-   Kokie žmonės?
-   Aš nežinau... kvaily. Tiesiog žmonės.
-   Ar jie turi širdis?
-   Tikriausia, jei yra žmonės.
-   O kur širdis pas žmogų, Antuanai?
-   Nežinau, pats turi surasti.
-   Bet kur ieškoti?
-   Nežinau! Atstok!
-   Bet man reik žinoti, Antuanai.
-   Kiaušus pasikasyk, gal rasi... O viešpatie aukštielninkas. Ištrauk rankas! Ot kvailys! Susikišk, ką išsitraukei!
-   Ar čia širdis, Antuanai?
-   Kišk atgal į kelnes, tau sakau! Ir nemataškuok prieš veidą!
-   Ačiū Dievui, Antuanai, kad tai ne širdis, nes vos tik kokią avį pamatau, iškart....
-   Tylėk! Nepasakok man to, nes kaip dievą myliu, aš tau...
-   Ar ir vėl tas tavo dievas iš mažosios raidės? – paklausė kvailys, susikišdamas „širdį“ atgal į kelnes.
-   Turbūt...


-   Bet kodėl, Antuanai, daugdievystė mums negalima?
-   Tiesiog neleidžiama.
-   Bet aš nesuprantu, kodėl.
-   Nes tu dar ne žmogus.
-   Aš nežinau... o tu iš kur žinai, kad horoskopai su Dievu nesusisieja?
-   Nes žvaigždės yra vulkaninės kilmės.
-   Aš nežinau...
-   Todėl tau ir sakau.
-   Aš nežinau... o tu iš kur tiek daug žinai?
-   Kažkas ten juda! – sušnibždo Antuanas ir durstelėjo pirštu į sieną.
-   Kur? Kur?
-   Anava ten, ant sienos. Juda. Trys. Visi trys juda.
Kvailys geriau įsižiūrėjo.

-   Ten žmonės, Antuanai.
-   Ne, ten ne žmonės.
-   Sakau tau, žmonės ten.
-   O aš kartoju tau, kad tai ne žmonės! Žibonai! Pasakyk tam kvail... aaa... miega...
-   Aš tau sakau, ten žmonės!
-   Ne! negali būti!
-   Kodėl negali būti, Antuanai?
-   Aš palauksiu...
-   Ko?
-   Kol jie išeis.
-   Ar tie nuo sienos?
-   Ne. Tie iš širdies, - susmigo kvailiui šitie žodžiai ten, kažkur giliai, giliai, kur širdis turėtų būti. – Aš horoskopais netikiu.
-   O aš tikiu.
-   Mes veidrodžio neturime.
-   O kam tau veidrodis čia reikalingas?
-   Kad pamatyčiau D.. dievą?
-   Ar tą iš didžios raidės, ar iš mažos?
-   Dar nežinau... kvaily.


        Tyla (Žibonas atsimerkia ir vėl inirtingai pradeda suptis ant kėdės)


-   Nupiešk man Dievą, Antuanai.
-   Kokį dievą? Jo nėra.
-   Yra.
-   O kaip tada su horoskopais?
-   O kas su jais?
-   Ar jie yra? Ar tu tikrai tiki?
-   Juk žvaigždės iš vulkanų, Antuanai.
-   Tai kas?
-   Tai tas, kad deganti lava nėra nei jautis, nei žuvis.
-   Tai netiki?
-   Kuo?
-   Horoskopais.
-   Nebe. O tu?
-   O aš kvailys. Nes žuvys, man atrodo, čia vulkaninės kilmės.
-   Galbūt.
-   Žibonai!
-   Aš! Aš Žibonas! Kur žmonės? Kur, po dievais, žmonės?!
-   Čia. Čia tie tavo žmonės. Nesisupk ant kėdės!
-   Nupiešk man Dievą, Antuanai.
-   Kokį? Kokį dievą?
-   Tą, į kurį tiki.
-   Aš ne... aš netikiu.
-   Tai iš kur tada žmogus?
-   Nėra žmonių, kvaily! Žibonai, pasakyk tam kvailiui, kad nėra žmonių!
-   Kvaily! Kvaily!
-   Nagi, sakyk, Žibonai, sakyk!
-   Kvaily! Kvaily!
-   Ir nesisupk ant tos prakeiktos kėdės! Sakyk!
-   Kvaily! Aš esu žmogus! Urra! Yra žmonių!


          Tyla (Žibonas supasi ant kėdės. Antuanas jam glosto galvą)


-   Žmonių nėra, Žibonai.
-   Aš... – sušnibždėjo jis. – Aš esu žmogus, - atsirėmė į Antuano pilvą ir pravirko.
-   Nupiešk man Dievą, Antuanai.
-   Žmonių yra, - Antuanas pažvelgė pro grotas į niekur. – Taip sako šitas angelas, - glostydamas drėgnus Žibono plaukus, Antuanas pravirksta.
-   Kodėl verki?
-   Aš pagalvojau, kad nė tavo vardo nežinau.
-   Aš Judas. Nupiešk man dievą.


      Antuanas paėmė nuskilusį akmenį ir ant sienos apvedžiojo aplink Juos trijų žmonių siluetus.


-   Kas tai, Antuanai?
-   Tai Dievas.
-   O kaip su horoskopais bus?
-   O kas su jais?
-   Jei dievas yra, kas bus su horoskopais?
-   Nežinau... jie tiesiog bus.
-   Aš netikiu, Antuanai.
-   Blogai, Judai. Reikia kažkuo tikėti. Kaip kitaip patapsi žmogumi?
-   Kai rasiu širdį.
-   Be tikėjimo širdies nerasi.
-   Bet aš tikėjau, o žmogumi nebuvau.
-   Iš kur žinai, kad nebuvai?
-   Taip tu sakei.
-   Tada aš netikėjau.
-   O dabar netikiu aš. Tai tu žmogus?
-   Aš nežinau.
-   O kaip tada su žmogumi?
-   O kas su juo?
-   Iš kur tada žmogus? Ar iš šitos širdies, kur ožkai?
-   Ei! Netrauk man nieko rodyti. Kūnas gal ir iš šitos širdies, bet širdis turi būti ne tik iš kūno.
-   O iš kur?
-   Šą! Jie juda.
-   Kas? Kur juda, Antuanai?
-   Anava ten, ant sienos. Visi trys.
-   Ten nieko nėra, Antuanai.
-   Ten žmonės, Judai, žmonės.
-   Nėra žmonių! Nėra! Žibonai! – suriko Judas.
-   Aš žmogus.
-   Tylėk, kvaily!


      Judas atsistojo, jam iš kišenės pažiro sidabriniai.


-   Tu mus pardavei!
-   Ne! O kam galėjau?
-   Turbūt Godo.
-   Kasai tasai Godo?
-   Jis tas, kuriuo tikėti reikia, nematant, nežinant jo. Ir Dievas toks.
-   Ar iš didžios, ar iš mažos raidės?
-   O koks gi skirtumas?
-   Aš tikiu į dievą iš mažos.
-   Rašyk, kaip nori, Dievas vienas.
-   Tai aš tikiu?
-   Tikriausiai ne. Ar matai, ką nors ant sienos?
-   Ne.
-   Dar netiki.
-   Matau!
-   Meluoji. Į Dievą netiki.
-   Kasai tasai tavo Godo?
-   Juk jau sakiau: nėra jo tokio tau apčiuopiamo, bet lauki jo kaip apšvietos. Ir Dievas toks.
-   Koksai? Koksai tas tavo dievas?
-   Anava ten jisai, ant sienos.
-   Matau! Matau! Man reikia veidrodžio! Man reikia veidrodžio! – suriko Judas.


          Žibonas išsitraukė iš kišenės mažą veidrodėlį. Antuanas jį paėmė į ranką.


-   Aš noriu tapti žmogumi, Antuanai.
-   Tai sėsk prieš veidrodį.
-   Kad jis toksai mažiukas...
-   Tavo siela, ką tik gimus, dabar už jį neką didesnė, Judai.
2009-05-20 22:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 19:39
Ferrfrost
Labai prasmingas ir gilus pamastymas. Tikrai 5

Geras destymas ir is teksto tikrai daug gero galima pasisemti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 19:16
Melynuke
Oho, nedažnai ilgi tekstai sugeba mano dėmesį prikaustyt. Šį beskaitydama nė sykio nepagalvojau, ar jau greit pasibaigs ir kiek dar beliko. Profesionaliai parašyta, nes skaitosi lengvai, kaip tiesiog gera knyga:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 19:03
Antanas Sirtautas
Sitas man geriausias siandien skaitytu. Neprailgo nors didelis!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 16:25
OM Bodhisatva
puiku, nuostabu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 15:09
pasislėpiau ski
kartais TU.Ne knygon žmogus įdėjo savo jausmus, o į vietą, kuioj viskas greit užmirštama.geri gal tavo patarimai rašančiajam, bet tokie, kaip tu, neduodi pasirinkimo. štai aiškinu: na ir norisis ka nors parašyt kitiems (kad ir išsakyt šią minutę)..tad, kur savo esthesis išgyvenimus dėti šiame puslapyje? gal į šiukšlių dėžę? na ne po galais.ir ne eilės čia.taigi, kur? tad tu, struktūraliste ir patarėjau, kad ir kaip  bebūtum palipęs aukčiau ir kompetetingas patatrinėt, ne čia ir ne tau vertinti tai, kas pasakyta/parašyta vieną ir gal paskutinį kartą. duok tu po galais žmogui išsiliet ar kaip ten kitaip. oj oj ..neįtilpo į esė rėmus. kaip tos srities atstovė, galiu tau patart jau neberėmint nė vieno literatūros žanro ir etc.ir ne tavo supratimo čia reik. tobulink savo raštus, o kitų jausmus palik ramybėj. ačiū, kad esi.  koks bebūtum. ačiū ir coolness.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 14:41
fantomo
bravo. gelialiai. puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 00:59
Allegro Assai
Neįtikėtinai gyvi dialogai... be viso kito. Bravo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-20 23:49
naminė laukinė
atima žadą... labai patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-20 23:24
Šnekorius
Penki balai ir jokių komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą