Ji - girdinti istorijas

Naktį praleidau stebėdama sieninį laikrodį. Gražų, senovinį. Berods, močiutės. O gal močiutės mamos, o gal jos mamos... Tiksliai nežinau. Galėčiau sužinoti, jei panorėčiau. Paliesčiau pirštų galiukais, it drugelių blakstienomis, giliai giliai įkvėpčiau ir visi buvę laikrodžio turėtojai išsirikiuotų man už nugaros, tylutėliai šiurpiai alsuodami savo gyvenimo istorijomis, nutrauktomis Ponios Mirties... Grįžkime prie laikrodžio. Gražaus, senovinio. Man pasivaideno, jog jis skaičiuoja minutes iki galutinio mano pasitraukimo iš protaujančiųjų pasaulio. Jo nusidėvėjęs tiksėjimas priminė giesmę, gal gulbės, o gal juodvarnio. Priešmirtinę – žinau, kaip skamba Ponia Mirtis. Priešmirtinę giesmę erdvėje, prasisunkusioje gyvenimo istorijų, kurių žinot nenorėjau – visur istorijos. Tai dėl jų tikrosios manęs neliko, tai dėl jų aš laukiau savo pačios išprotėjimo. Ar normalaus žmogaus smegenys, dirbančios įprastu pajėgumu, ilgai atlaikytų šitą paranormalų egzistavimą? Šitą... pastovų atakavimą istorijomis! Istorijos, istorijos... Kiekvienas namas po istoriją, kiekvienas stalo įrankis... Kas dar nori pasipasakot vargšei Liucijai? Pasakokit, kalbėkit, alsuokit kuo šiurpiau – gal greičiau ateis tas momentas, kai laikrodžio, gražaus, senovinio, su istorija, dūžis bus paskutinis mano nualintoje sąmonėje... Aš laukiau savo pačios išprotėjimo.
Kuris neįvyko.
Melagis laikrodis, melagiai juodvarniai ir gulbės. Ponia Mirtis nepasirodė. Ko tikėtis iš išlepintų poniučių. Jau septynios ryto. Aš mąsčiau apie arbatos puodelį. Skrudinta duona. Uogienė. Reiškia, tikrai neišprotėjau.
Kaip greitai išsisklaido burtai. Ką tik, regis, buvau tauri proto kankinė. O dabar tik pilvo. Ką gi. Išprotėsiu kitą kartą.
Kitą kart.

...

– Liuce, tau skambina! Ir dėl dievo, pasikeisk skambučio toną, ta kapinių muzika mane slegia.
Kapinių muzika buvo kaip tik tai, kas šildė mano sielą. Bet tetos sielai maniškės niekada nesuprast.
– Klausau, čia Liucija.
Tyla. Bandau nupiešti skambintojo ar skambintojos portretą. Negaliu.
– Sveika.
Vyriškas balsas.
– Tu nežinai kas aš.
Jis teisus. Kaip gera nežinoti. Bet iš įpratimo ieškau informacijos.
– Stop. Neperskaitysi erdvėje. Aš sugebu tą patį, ką ir tu, tik tobuliau. Galiu užblokuoti tavo jutimus. Va taip, švelnus numarinimas. Net girdžiu tavo širdies dūžius.
Mano širdies dūžiai buvo dėkingi už išklausymą.
– Skambinu, nes noriu susitikti. Pasikalbėti. Tokių kaip tu yra ir daugiau. Rytoj, prie senųjų garažų, ketvirtą. Ryto. Nori – ateik. Nenori – eik iš proto.
Padėjo ragelį. Vyriškas, malonus, aksominis balsas. Norėjau paklausyti jo truputėlį ilgiau. Girdėtas... Man regis, jis nesvetimas. Iš kažkokių senai užmirštų sapnų. Ta nuojauta, tas nostalgiškas ir kartu slogus įtarimas ir privertė mano širdį mušti gongus. Kažkas pokštauja? Nors informacijos apie skambintoją erdvė man nepateikė (užblokavo..?), bet juoką ir piktdžiugą pajusčiau net ir būdama vaiduokliu.
– Kas skambino? – teta išsklaidė magiją. Atnešė juodos arbatos. Antikvarinis arbatos servizas. Iš štai šio puodelio gėrė jazminais kvepiančios lūpos. Panelė, su rusvomis garbanomis...
– Nežinau. Gal kažkas iš klasiokų. Turbūt domėjosi, kodėl mečiau mokyklą. Nepažinau balso.
Kvailas pasiteisinimas. Teta pažvelgė man į akis nustebusi ir susirūpinusi.
– Tu? Nepažinai? Mergaite, man nereikia antgamtinių galių, kad suprasčiau, kada žmonės meluoja. Net gera psichologe būti nereikia. Bet jei nenori pasakoti, nepasakok. Tik manau, kad jau ir taip didelę paslapčių naštą užsikrovei ant nugaros.
Ji teisi. Bet aksominis balsas negali nebūti paslaptimi. Rytoj. Šią naktį skaičiuosiu minutes jau dėl kito reikalo. Koks kontrastas. Visai kaip riebaluoti virtuvės tapetai ir traputis porcelianinis arbatos servizas. Panelė rusvomis garbanomis... Kažkas gali daugiau už mane!
Aš ne viena?
Žinojau, kad taip bus. Ir laikrodis su gulbėmis ir juodvarniais žinojo. Gal todėl ir neišmušė tam tikra lemtinga minutė.
Slapukas laikrodis, slapukai juodvarniai ir gulbės.

...

Kaip nekenčiu to momento, kai Žemė sulaikius kvapą laukia išbrėkštant aušros. Viskas skaidru iki svaigulio, iki sąmonės netekimo. Susitvenkę įtampos ežerai nežmoniškai lėtai sklaidosi danguje, rausvos ir pilkos spalvos mozaika nežmoniškai lėtai stumia tamsią mėlyną iš fono. Sunku nuryti tokio oro gurkšnį. Tarsi geriant drumstą krištolą.
Be penkių minučių keturios. Ateis, ar neateis? Negaliu suprasti – sena padanga sako „ateis“, bet rūdimis apėsti garažo vartai sako „kvailėėėėė“. Gal jie tiesiog pagiežingi. Arba jų balsu prabyla mano slapta maža baimė.
Stovėjau spardydama metalo gabalą. Jausdama metalo skonį burnoje. Į mobilų telefoną net nežiūrėjau, nenorėjau matyti, kad jis vėluoja. Taip, tai aš atėjau per anksti.
Bet staiga viskas pasikeitė. Lyg nebūtų gana rytinės įtampos, viskas dar labiau sukluso, dar nekantriau ir paniškiau ėmė šauktis saulės pagalbos. Supratau – jis ateina. Aksominis balsas. Instinktas liepė kuo greičiau dėti į kojas, bet šiaip ne taip suvaldžiau savo vidinį gyvulišką gamtos vaiką. Baimė (?), skubūs širdies dūžiai. Jau girdėjau žingsnius ruplėtu žvyru. Sustojo už garažo kampo. Prabilo.
– Liaukis tai dariusi, – realybėje šis balsas buvo toks nenatūralus. Nenatūraliai tobulas.
– Ką? Aš nieko... nieko nedarau, – atsakiau. Bet nebuvau tikra, jog nieko nedarau.
– Tu giniesi, aš negaliu prie tavęs prieiti, kai laikai tokį skydą.
Skydą? Mintyse iššoko animacinio filmo herojai, žydri energetiniai laukai ir perkreiptos pieštos minos. Tai man pasirodė juokinga, nors neišleidau nė garso. Matyt, šiuo momentu skydas savaime ir nusileido.
Jis žengė iš už kampo. Į mane nė nepažiūrėjo. Aš į jį irgi nepažiūrėjau. Brėško.
– Žinai, tu nesivaldai. Nesuvoki, ką gali, nesuvoki, ką galėtum, jei mažiau savęs gailėtumeis. Tokia pasimetus... Vargšelė. Noriu tau padėti.
Nekalbėk taip. Per švelnus tonas. Net bijau pažiūrėti tau į veidą.
– Sakei, kad tokių kaip aš yra daugiau. Vienas iš jų – tu. Kas kiti? – ėmiausi reikalo. Tam, kad neišsiliečiau skaidria upe ant šito grubaus žvyro.
– Kol kas bendrausime tik mudu. Kiti pažengę daug toliau. Jie jau – savo reikalo meistrai. Galėtų pakeisti laiko tėkmę, jei tik gautų dievų rolę. Aš – pameistrys. Tu būsi molis mano rankose.
Tai nebuvo klausimas. Tokie teiginiai visada sugebėdavo suerzinti – iš esmės jie privalėtų pabaigoje turėti klaustuką, bet neturėdavo. Šitas aksominis balsas ėmėsi man įsakinėti. Tas privertė mane į jį atsigręžti, ieškant veido, kad galima būtų nepatenkinta mina išreikšti savo sumišimą. Veidą radau. Jis buvo tiesiai prieš mane ir aš atšokau atgal iš netikėtumo.
– Atsargiai, Liucija. Žiūrėt į mane galima tada, kai aš tai leidžiu.
Bet aš negalėjau atitraukti akių. Tas veidas nebuvo nei gražus, nei negražus. Ne vidutinis. Tiesiog toks, kokių nebūna. Žingsniuojant gatve, sėdint traukinyje, autobuse ar bet kur kitur, kur galima pasidairyti į žmones. Tokių akių irgi nebūna, spalvos dangaus, kurio... niekada nemačiau. O gal seniai užmirštuose sapnuose. Kas jis per žmogus? Galėčiau nerti dulkėtu taku žemyn į sulaukėjusių obelaičių raizgalynę, ir jis nepavytų, aš moku bėgti taip, lyg mane vytųsi Ponia Mirtis, bet...
– Eik paskui mane.
Ir aš ėjau.
Žemėje įtampa slūgo. Spindulys aštriai kirto apsvaigusį horizontą, ir oras suskydo. Niekas neatsilaiko prieš Saulės galią. Įdomu, ar tie minėti meistrai galėtų pažaboti Saulę? Jei gautų dievų rolę...
Aš ėjau paskui Pameistrį Aksominį Balsą Nežmogišką Veidą.
Tolyn nuo saulėtekio.