Agonija

Anksti ryte, sutartą dieną
Mieste, suvilnijo laukta žinia -
Auka grobuonis amžių mitęs
Krito. Atodūsio banga,
viršum iškeltos rankos moja:
Auka gyva, jinai vienintelė
Šlovės verta.

Bet kitą valandą, pasikeitė daina -
Mes nutarėm užgniaužti
Tą, kuri prieš tai
Atrodė reikalinga mums viena.
Pakeisti ja kuo nors,
Ką galima paliesti rankom
Ir vadinti savo pramoga.


Ne. Paduokit vyno ir tabako,
nes šiandiena man svaigi diena,
ant gatvės scenos naktis
užtraukia juodą maršką
ir mūsų prakaitas ledinis teka
klostėm raudonom.
Ne tam
Stovėjom pakelėj išsirikiavę,
plojom  rankomis per šonus,
kojomis grindinį duobėm įrėmę
tikėjome visi ir aš -
Laikydamas savam glėbį ją gniaužiau
Pamišėlio sekiau akim agoniją ant lūpų
Jos skruostuose konvulsijų virpėjimą
Prieš mirtinį.

O vynininkas pilstė vyną ir šypsodamas kalbėjo:
„gal dar ko nors norėsit, vyrai? “
Į sąmonę atsiliepė man saldūs prakeikimo žodžiai:
„Mylėsi saldžiai,
Nes žodžius, kur užrašei,
Laikysiu aš po užraktu ilgai.
Be atsako, be šilumos,
širdys kitos tau ledą dovanos“
Sakai žiemos tamsa ir ledas?

- Tai niekai,
Mes sumokėsim kainą tą,
kurios reikės nakties tamsoj išpiešti
Ją šviesa!

Jau laikas skirti nakčia su diena,
Tariau ir palydėjau ją
į kelio galą.
Dar aukure po pelenais
Žarijos gyvos dega,
ir dainos apie tą,
kurios atsižadėjom
gyvos.

Naktis mus suvedė, aušra išskyrė,
Uždusinta suvilnijo per žmones,
Atsimušė giliai provincijoj ir grįžo
Sublogus ir išblyškus bet gyva
Viltis tikėjimo šviesos Galia.

Šuoliais raitas vėjas
Aptrauktomis ledu viršūnėm neša žodį
brėkšmai plyštant
Ir juodas varnas,
virš rausvo aikštės smėlio
Sukrankia lyg tyčia -
Atsižadėjimo patyčią?
- Ne.