Džiunglių šakelė

Aš pakeliu dar vieną šaką ir pamatau gyvatę
Kobra atrodo, aukos senai nemačius.
Jos liežuvis išlenda, jos akys žybčioja.
Aš traukiuos atbulos ir parkrentu užkliuvus už šakos.
Tada iš gilumos tankios išlenda tigras rainas.
Jis rodo man savo iltis ilgas, baltas, jo kailis glunda
Ir jis mažėja ir jis artėja pasalom.
Jau bėgti per vėlu, nes puls jisai mane, o
Gyvatė nelaboji artėja man visai nepaslapčia.
Tada dar spiečių didelį patelių
Uodų maleriją nešiojantį aš išgirstu
Ir pajuntu kaip amazonių choras
Artėja prie mano nešvarių ausų.
O nosis, užkimšta cigarų dūmų jau uodžia
Kvapą tigro seilių ir nuodų gyvatės saldžių.
Man reikia bėgti, o jie artėja,
Štai uodas nutūpia ant rankos, gyvatė apsivynioja koją,
O tigras tyko už medžio artimiausio...
Gyvatė šliaužia prakaituotu kūnu ir jos liežuvis paliečia man pilvą
Nebejaučiu nei skausmo, nieko, uodų nosytės smigo...
Ir tigras puola, atlieka savo šuolį galantišką ir elegantišką ir drasko gabalais mane
Jo draugai jau atsitraukė, beliko pasimėgauti mėsa
Bet aš grįžau iš tos kelionės, grįžau labai negreit.